Išpažintis #20
Jaučiuosi nuvytus. Žiūriu ant palangių augančias gėles ir suprantu, kad jos mane supranta. Vysta irgi. Jaučiuosi nematoma. Neišgirsta, nesuprasta, neįvertinta. Net vidinė AŠ nuleido rankas. O kam? Toks jausmas, kad gyvenu paraleliam pasaulyje.
Arba dviem žingsniais atsilieku, arba 2 lekiu priekyje. Ir nors ir kaip stengiuosi gyventi šia minute, suprantu, kad praeitis vejasi ir kanda, o ateitis nusisukusi ignoruoja mane: - "Sukis pati, mergyt". Belieka eit drauge su rutina dabar.. O ta BET žodžių siena dar labiau įkalina mane vidiniuose monologuose. "Tai jo, jo, daryk, BET.. ", "Tai aišku, pritariu, BET..", "Aha, tiktų tau, BET..".
Ir gali rėkt, gali staugti ar kaukti kaip vilkas, vis tiek viskas atsimuš į sieną ir suduš į šipulius. Į daugybę šipulių, į daugybę dalelių, kurių niekaip negaliu surinkti į vientisą AŠ. O jos visos kaip susitarę šaukęsi manęs, tuopat metu ir gaili, ir nekenčia. Taip kaip aš kartais nekenčiu gyvenimo. Tų likimo posūkių ir vingių. Kurie kaip vinys kalasi į karsto dangtį. Tuk, tuk - juk likimas tavo rankose. Tuk, tuk - padarytų klaidų taip lengvai neatitaisysi. Tuk, tuk - bet gal dar nevėlu viską keisti? Tuk, tuk - juk 2 vaikai.. Šaukiu be balso, verkiu be ašarų, šneku be žodžių. Nuvytau. Be teisės pražysti..
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Skaitant Jūsų išpažintį ir ją pergyvenant kartu su Jumis, joje jaučiasi tiek daug melancholijos, kurioje įskaitau labai svarbius žodžius, jog esate neišgirsta, nesuprasta, neįvertinta. Kaip ir namuose vystančios gėlės. Tam, kad gėlės nevystų, jas reikia laistyti. O kas laisto Jus, kaip gėlę?
Daug vidinių monologų, bet reikia ir dialogų. Nes, kaip rašote, jaučiatės gyvenanti paraleliniame pasaulyje. O dialogas su kažkuo reikalingas tam, kad surasti realaus gyvenimo ir vidinės fantazijos apie gyvenimą NESUTAPIMO taškus: už ką nekenčiate gyvenimo? Kodėl padarytų klaidų nebeatitaisyti? O gal tikrai nevėlu daug ką pakeisti? Kodėl Jūsų niekas negirdi? „Šaukiu be balso, verkiu be ašarų, šneku be žodžių“ – išpažintyje galima įtarti, jog Jūsų jausmai ir emocijos tapo apleisti: o juk balsui reikia garso, ašaroms reikia vandens, žodžiams reikia prasmės.
Turbūt pirmiausia reikėtų tuomet atsakyti sau į klausimą, kas galėtų jums padėti ištraukti vinis iš kalamo karsto, apie kurį taip simboliškai užsimenate. Šiuo komentaru norėčiau padrąsinti kreiptis profesionalios pagalbos, nes dvasinės kančios yra be galo sunkios ir skaudžios. Tai ne fizinis skausmas, kuomet išgėrus tabletę jis praeis. Dvasinis skausmas – labai daug darbo ir pastangų reikalaujantis darbas su savimi. „Tuk – tuk, likimas mano rankose“. Galbūt jaučiatės nuvytusi, bet galiu Jums garantuoti, kad turite pilną teisę pražysti ir grįžti pas save ir pas vaikus.