Išpažintis #21
Turiu daug pykčio savo mamai. Paviršiuje - už tai, kad mūsų (mano šeimos ir jos, kaip močiutės) susitarimus susitikti atšaukia tą pačią dieną, nes mano broliui labiau reikia pagalbos prižiūrėt vaikus. Kad pas jį važiuoja pasiėmus neapmokamą laisvadienį darbe, o pas mane - tik savaitgalį, kai nereikia dirbt sodyboj, nuvažiuot pas draugą patvarkyt jam namus ar šiaip į balių kur visi, išskyrus ją, geria, su žmonėm, kurių ji net nemėgsta. Ir tai reiškia, kad laisvas savaitgalis nutiks kartą per metus. O atvažiavus skubės išvažiuot, nes sutems ir oi kaip bis baisu važiuoti! Tai nakvok nx!
Ne paviršiuje pykstu už tai, kad neprisiima atsakomybės. Niekad jos neprisiėmė. Visada kalti buvo kiti. O ji - šventoji blet. Ir mano, kaip vaiko akyse, tėvas virto tironu. Mama - pavyzdžiu. Dabar pati kapanojuos iš įpročių manipuliuot ir malt šūdą. Ir išsikapanosiu. Px yra. Suaugus esu. O ji tegu važinėja pas brolį, kur visi staugia vienas ant kito, žiūri TV pagalbą ir taip pasijaučia laimingi. Tik lai po to nebeskambina man pastumt ant jo žmonos ir pakalbėt koks jos sūnutis pavargęs. Bbd nx. Pas jį ir dieną ir naktį. Slidu, neslidu, lyja, nelyja. O pas mane - "sloguoja? Oi, tai netrukdysiu, būkit, sveikit, net neskambinsiu!
Nu, nebent turėsiu ką pastumt ant tos. Nu, ant tos, žmonos. Brolio". Fuck jų bič. Pasižėk į save. Blmb. Gal net ne tiek svarbu, kad ji neatvažiuoja. Bet užpisa, kad meluoja. Kad nesako tiesos. Kad mala tą šūdą. Kad išsisukinėja. Kad pati nesupranta ką daro. Taip ir prarado ryšį su visais savo siblings. Jei visi jie viską taip blogai daro, o ji viena viską daro gerai, tai kodėl anie sutaria, o Tu, mama, verki vakarais, kad jie tavęs nemyli ir negerbia? Nes tu, mama, negerbi savęs. Nu va. Išliejau nei negalvodama. Ačiū, kad išklausėt. Mylu, bučiukas labanakt.
Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:
Lyginimasis yra vienas iš efektyviausių ir greičiausių būdų save įskaudinti. Pabandykite įsivardinti visas nuoskaudas santykiuose su mama nepainiodama brolio ar kitų žmonių.
Be pykčio aš matyčiau čia ir pavydo jausmą, liūdesį, nuoskaudą, kur dukra vis dar kovoja už mamos meilę, prašosi jos dėmesio ir vis dar yra labai pažeidžiama.
Kai kurios mamos dėl savo emocinės nebrandos, dėl psichologinių, fizinių ar socialinių patirčių negali nuosekliai mylėti savo vaiko. Mamos nenusprendžia vaiko skaudinti tyčia, jos taip elgiasi vedinos savo baimių, liūdesio, nesaugumo ir iš tiesų neatpažįsta, kad žeidžia kitus.
Jeigu vis dar stipriai reaguojate į jos elgesį, pykstate, koneveikiate, tikitės, kad ji bus kitokia, jūs ir toliau esate nuo jos priklausoma ir kontroliuojama, "psichologinė bambagyslė" nenukirpta.
Kai tikitės, kad ji elgsis tam tikru būdu (nemeluos, neišsisukinės, nelaužys pažadų), jūs bandote ją perkeisti ir "užauginti". Paradoksalu, bet tokiu atveju judvi abi nepriimate viena kitos: jūs "neleidžiate" jai būti tokia, kokia ji yra, kad ir destruktyvi, panašiai kaip ir ji nepriima jūsų poreikių.
Ne jūsų valioje ją pakeisti, negalite būti mama savo mamai, savo dalykus ji gal išspręsti tik pati. Jums lieka atvirai pasikalbėti, pasakyti kaip jaučiatės ir kokių santykių su ja tikitės. Jei mama į atvirumą nereaguoja, nėra kito pasirinkimo kaip šią situaciją paleisti ir nebesinešioti su savimi. Tai yra:
-pavadinti dalykus, kurių niekada iš savo mamos negavote, pripažinti, kad jų niekada ir nebegausite - mama nebus kitokia
-išpykti visą pyktį ir išliūdėti visą liūdesį
-apsibrėžti kokio šiandien norite santykio su mama, kaip PATI norite elgtis su ja
-na ir būtent dėl jos destruktyvumo, dėl to, ko ji nesugebėjo jums kaip vaikui duoti, šiandien jūs esate tokia stipri ir turite daug gražių savybių, atpažinkite jas.
Elgesio su vaikais modeliai yra perduodami iš kartos į kartą. Sakote sau, kad niekada nebūsite kaip mama ar tėtis, bet galiausiai vistiek daug dalykų pasiimate nes tiesiog neturėjote pavyzdžio kaip elgtis kitaip. Gražu tai, kad jūs esate tie, kurie savistabos ir terapijos pagalba galite šią seką nutraukti.