Išpažintis #23
Apgailetina ir nemylima. Esu finansiškai priklausoma nuo "vyro".
Mano kūdikiui 7 mėnesiai. "Vyras" yra teoriškai, bet jo nėra. Iki gimstant vaikui būdavom kartu, leisdavome laiką, rodydavo dėmesi. Tačiau dabar- aš esu viena jau 9 mėnesius, su lyg vaiko gimimo diena likau viena, išvažiuoja ryte, grįsta vėlai vakare. Matė jis kaip keturiom iš lovos lipau vaikui sauskelnes pakeisti, (maniau) kad man TEN ir siūlės visos truko, nuo krūvio ( reikedavo gan žemai pasilenkti vaikui paimti) skaudejo labai, su ašarom akyse keldavau kūdikį, ir apskritai vos eidavau pirmom dienom, o jis žiūrėti į mane apsižliumbusią negalėjo, bet pagalbos savo nepasiūlė, o ir as jau jo nebeprašiau, nes dar ir kalta likdavau, kad drįstu prašyti. Pradėjo gastroliuotii ir smagintis su draugeliais. Kai pirmieji mėnesiai turėjo būti patys šilčiausi, jie man buvo patys juodžiausi.
Dabar niekas nepasikeitė, tik dirba komandiruotėse, savaitgaliais grįšta įkišt ir išvažiuoja gerti ir pralošti pinigų. Reikalinga aš tik dėl sekso, noriu jo pati ar nenoriu, bet gaunu. O kaip galiu norėt aš tokio "vyro", kuris girtas iškolioja, kokia aš esu nieko verta, paskui per prievartą padaro ir nueina miegoti, o anksti ryte išvažiuoja. Dabar jau ir nebeskaityčiau to prievarta, nes tiesiog nebesipriešinu, jis vistiek pasiema. Sunku, jauciuosi tokia apgailetina ir iš tikrųjų nieko verta.
Gyvenu dabar tik dėl vaiko, nes tik jį teturiu. Galima sakyti jis saugo mano gyvybę, nes tokia nereikalinga ir nemylima, niekada gyvenime nesijaučiau. Negaliu myleti ir pati savęs, negaliu net į veidrodį pasižiūrėti, kokia sunykusi ir nelaiminga esu. Tikiuosi greitai pradėti dirbti, ir greičiau atsistoti ant kojų , kad galėtų jis toliau pistis vienas, o mes gyventume su vaiku kartu toliau laimingai ir nepriklausomai. Psichologo pagalbos po jo man neabejotinai reikes 🙂
Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:
Sakoma, parodykite man savo vyrą ir aš pasakysiu, kaip save vertinate.
Gera žinia tokia, kad jūs atpažįstate santykių destruktyvumą, nes daug moterų kankinasi, veliasi, bet nepripažįsta savęs išnaudojimo. Pirmą žingsnį jūs turite.
Moteriai, kuri yra destruktyviuose, smurtiniuose santykiuose specialistai rekomenduoja nedelsiant trauktis. Smurtas gali būti emocinis, fizinis, seksualinis. Smurtautojas be terapijos, be asmeninių pastangų ar motyvacijos savaime nepasikeis. Elgesio korekcijai reikia didelio sąmoningumo, kas kalbant apie smurtautojus būna retai. Ir visais kitais atvejais eiti į santykius su avansu "meilė žmogų keičia", "jei myli, tai pasistengs dėl manęs" yra naivu. Meilė yra apie žmogaus atpažinimą ir priėmimą tokio, koks jis yra.
Kitas žingsnis būtų pasvarstyti, kaip jūs tokiuose santykiuose atsidūrėte? Mes renkamės žmogų, kuris patvirtintų turimą žinutę apie save: jei manome, kad esame nevertingos, išsirinksime partnerį, kuris savo elgesiu nuolat tai tvirtins; jei esame globėjiškos, glausimės prie vyro, kuris leis mūsų globėjiškumui skleistis ir taip su visais santykiais. Todėl, jei problemos nespręsite iš gilumos, santykių modelis su kitais partneriais vėl kartosis. Ištrūkti iš smurtinių santykių yra sunku, nes jus saisto (ko)priklausomybė. Net kai protu moteris suvokia, kad tai destruktyvu, emociškai atsiskirti yra kito lygmens iššūkis. Sugalvojama daugybė pasiteisinimų "esu finansiškai priklausoma", "esu su juo dėl vaikų", "neturiu kur gyventi" , "kai tik bus..., tuomet iš karto išeisiu".
Realiai, neišsprendžiamų aplinkybių nėra, šie teiginiai yra (ko)priklausomybės įrodymai ir savotiški būdai atidėti sudėtingos problemos sprendimą. Na ir atsiskyrimo paskubinti neišeina. Kuo aplinkiniai arba moteris pati save labiau skubina ir spaudžia, tuo pasipriešinimas ir vengimas didėja. Išeiti priverčia kokia tai kraštutinė, ribinė situacija arba nuosekliai keliant savivertę, meilę, pagarbą sau ateina momentas, kai moteris pasijunta pakankamai stipri įveikti bet ką. Tokio savęs susigąžinimo momento autorei labai ir linkiu.