Išpažintis #26
Kai pastojau, su vyru buvom nepilnai 2 metus kartu.
Norejom kudikio. Nezinau, ar galima sakyt buvom isimyleje - buvom tiesiog liuks meiluziai, apie jausmus vienas kitam nekalbejom, bet norejom pasenti kartu. Mazei jau puse metu, jauciuosi palaiminta, kartais negaliu patiket, kad this is actually happening, kad dukryte sveika, kad vyras is tiesu nerealus tetis ir tt. Ir tada kartais taip skauda sirdi, realiai tai skrandi surakina toks gilus liudesys.
Gedziu to laiko, kai buvom dviese. Ir truputi jauciuosi ne ok, kad gedziu. Vyrui esu minejus, bet neknisu. Nuverkiu kartais vonioj. Man nereikia sakyt, kad cia tokia ta transformacija - is meiluzes i mamos role,. Nu faken sunki man sita dalis. Sunku, nes jauciu, kad jis kitaip i mane ziuri - sako atsirado daugiau pagarbos (uztat maziau nevaldomo geismo).
Musu seksa miske pakeite pasivaiksciojomai parke, o greitukus kaviniu tulikuose - kepti varskeciai pusryciams mieste. Kaip man lengviau pereiti sitai? Jau puse metu, o jauciu, kad tik gileja. Nors jauciu demesi, svelnuma, gaunu komplimentu, geliu, dovanu - nesu apleista, zmogus stengiasi. Bet kaip padeti sau?
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Gedėti ir išgyventi dėl to, kas prarasta – yra normalu ir nesvarbu kokia yra forma to, ką vadinate praradimu. Ir šį savo gedėjimą reikia savotiškai gerbti.
Šiuo atveju savo praradimą įvardyjate kaip „laiką dviese meilužių rolėje“. Prašote nekalbėti apie transformaciją iš meilužės į mamos rolę, nes taip, sutinku, kalbėti labai paprasta.
Pats gedėjimas bendrine prasme turi 5 stadijas: neigimas, pyktis, derybos (dialogas su pačiu savimi), depresija (liūdėti to, kas prarasta) ir galiausiai – susitaikymas su situacija. Klausiate, kaip padėti sau, nes tai jau įvyko: tapote mama ir tai jau niekada nepasikeis.
Paradoksalu, bet SUSITAIKYMAS su nauju statusu ir potyriais gali būti teigiamas išgyvenimas. Kalbu apie susitaikymą su situacija todėl, nes pati rašote, kaip dar negalite patikėti tuo, kas su Jūsų gyvenimu vyksta.
Tęsiant toliau, galima atkreipti dėmesį ir į tai, jog dar didesnis paradoksalumas tame, jog gyvenimas savaime yra kančios forma, pvz. vieni žmonės kenčia, nes neturi šeimos ir vaikų, kiti žmonės kenčia, kai šeimą ir vaikus turi. Žmonės, kurie siekia malonumų, kenčia dėl malonumų. Žmonės, kurie susilaiko nuo malonumų, kenčia dėl susilaikymo ir taip toliau.
Psichologija ir yra apie tai – kaip sprendžiami vidiniai žmogaus konfliktai ir kokie jie yra. Jūsų aprašytai situacijai galima duoti savotišką pavadinimą: „ištikusi transformacinė krizė“. O tam, kad krizę (arba gedėjimą, kaip pati jį įvardijate) pergyventi, reikia ją išgyventi ir natūraliai praeiti visas emocines būsenas, apie kurias kalbėjau anksčiau. Susiklosčiusias aplinkybes priimti kaip etapą, kelią į naują save. Nes senos Jūsų jau nebėra. Nori – nenori, reikia pradėti kurti naujus santykius su pačia savimi. Tai padaryti tikrai nėra paprasta, bet būtina. Tai reikalauja daug pastangų. Garsiai ar tyliai, slapčia vonioj ar viešai – nuverkti tai, kas buvo ir ko gaila – reikia. Bet paskui ašaras nusivalyti ir suprasti, kad pokyčiai – neišvengiami.
Todėl linkiu didžiausios sėkmės tiek motinystės kelyje, tiek draugystėje su naująja savąja AŠ.