top of page
  • Writer's pictureMIS

Išpažintis #27

Jaučiuosi vieniša.

Turiu vyrą, turiu vaiką, tačiau tik tiek, jaučiuosi vieniša, nes neturiu su kuo pasikalbėti. Jėgų vis mažiau, atrodo nebematau tikslo kiekvieną rytą keltis, visos dienos vienodos. Neturiu jėgų užsiimti su vaiku, dar laukiuosi, todėl bijau, kad negalėdama užsiimti su vienu, kaip užsiimsiu su dar vienu. Draugių aplink nėra, nes gyvenam naujoj vietoj. Susiskambinti nėra su kuo, net su mama, nes tiesiog mama nenori bendrauti, atrodo viskas taip nebetenka prasmės. Verkiu kiekvieną dieną, atrodo noriu kažkokios pagalbos, bet nežinau nei ko imtis, nei jėgų tam nėra. Vaikas darželio dar nelanko, nes nėra vietos, jam 2m, 5mėn., jaučiuosi sugriuvusi. Taip sunku, kad nebežinau ką daryti, labai bijau, kad galiu apsirgti depresija, jei dar ja nesergu. Kokiu tikslu rašau, nežinau, tiesiog nėra kam viso to papasakoti.


Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:


Vienatvė yra didelis, stiprus ir kankinantis jausmas. Jis labai žeidžia, bet kartu ir perkeičia asmenybę. Išbuvus vienatvę tampa aiškiau kas esi, ko nori, ko nebenori, mes tarsi užaugame ir susirandame save.. Teoriškai jūs nesate viena - yra vyras, yra draugai, yra mama, bet vistiek jaučiatės vieniša. Būti ryšyje, jaustis reikalinga atstumas neturėtų trukdyti.


Depresija? Taip, atsiribojimas, užsisklendimas, apatija gali būti depresijos požymiai. Tačiau mamytėse vyksta ir kitokie dalykai. Gimus vaikams mes nesame kaip buvusios. Pasikeičia viskas, tiek vidinis pasaulis, tiek išorinis, pasikeičia kūnas, santykiai, laisvalaikis, finansinė padėtis. Jaučiamės taip, lyg saugus ir stabilus pagrindas sugriuvo. Suprantame, kad reikės pasistatyti save iš naujo ir dabar jau kitokią, pritaikytą dabartinėms aplinkybėms, bet dar tiksliai neaišku kokią. Jaučiame išaugusią atsakomybę už savo elgesį ir už vaikus. Ilgimės ir liūdime ankstesnės savęs, to lengvumo, nerūpestingumo.


Visa tai yra savotiškas atsisveikinimas ir jį gali lydėti stipri, egzistencinė vienatvė. Gyvenamos vietos pakeitimas taip pat neprisideda prie stabilumo jausmo. Suprantama, kad norisi ne tik nuotolinės, bet ir fizinės moteriškos kompanijos paplepėjimams ir pasivaikščiojimams. Būnant namie draugų sunkiau surasti, drąsinčiau tiesiog eiti, sukti ratuką kitą aplink gyvenamą kvartalą, nuvažiuoti į miesto centrą, parką, šypsotis kitai nepažįstamai mamai ir ją užkalbinti. Noriu padrąsinti visas mamas nepalikti viena kitos po vieną, tiesiog stabtelėti, paklausti, pakviesti, pasidalinti, nes galbūt mama, priešais jus stumianti vaiko vežimėlį, jaučiasi taip pat vieniša, kaip ši moteris. Ir laiško autorei siunčiu didelį palaikymą.

518 views0 comments

Recent Posts

See All

Commenti


bottom of page