Išpažintis #28

Jaučiuosi užstrigusi metuose.

Vaikui suėjo vieneri ir prasidėjo.. Jis dažnai zyzia, verkšlena jei kažko negauna, net smarkiai įsiverkia. Mane iškart ima stresas ir nervai, stengiuosi jį raminti, dažnai leidžiu ko jis nori, kad tik neberėktų. Išleidom jį į darželį.kaip gera kai jis ten. Tos kelios valandos būna įtampoj nes aš žinau kad jis vėl rėks ir zys. Nenoriu kartais net būt su juo, nenoriu būt namie. Nenoriu 2 vaiko.

Vyras sako kad aš per daug reaguoju ir problema manyje. Seksualinio gyvenimo nenoriu,einu kaip į darbą. Prastą darbą.. Pagalbos iš artimųjų neturim ir nebus. Vienintelę paguoda, kad gal vėliau pagerės nes vaikas paaugs. Vaikui netoli 2m. Kaip man išbūt ir tinkamai išmylėt vaiką? Aš jį myliu begalo, bet jaučiu kad nesusitvarkau.

Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:

Jausmai, apie kuriuos kalbate, vadinami AMBIVALENTIŠKUMU.

Kitaip tariant, objektas, (šiuo atveju Jūsų vaikas), gali išprovokuoti tuo pačiu metu Jumyse vykstančius du antagonistinius jausmus: meilę ir neapykantą.

Reikia suprasti, kad žmogus yra pats sudėtingiausias ekosistemos padaras, todėl harmonija ir santykių nenuoseklumas tikrai nėra standartai. Žmonių jausmai labai dažnai būna nenuoseklūs ir dviprasmiški.

Toks laikinas santykių priešiškumas dažnai kyla iš sąveikos su artima aplinka, kuriame vyrauja teigiamos emocijos ir jausmai. Tačiau dėl įvairių priežasčių kartais ta artima aplinka gali išprovokuoti asmens dirglumą, norą vengti bendrauti, dažnai net tą pačią neapykantą. Emocijų ambivalencija iki tam tikrų ribų yra norma. Tuo pat metu didelis jo sunkumo laipsnis rodo neurozinę būseną. Vyras sako, kad per daug reaguojate. Bet ką pati sau sakote Jūs? – turite klausytis savo jausmų. Įsivertinti juos. Gerbti juos. Tokio dalyko, kaip ideali motinystė – nėra. Tai tik iliuzija. Stebėkite save ir jei pajusite, kad reikalinga konkreti pagalba – drąsiai ieškokite jos.