Išpažintis #30
Budama nescia suzinojau, kad vyras man neistikimas.
Visas nestumas- asaru pakalne, bemieges naktys nuo nerimo ir streso, prabusdavau ir verkdavau. Suzinojau apie visa harema 😄 vienos nakties nuotykiai, maziausiai puse metu besitesiantys erotiniai susirasinejimai su keliom merginom, merginu kabinimai klubuose, flirtas bei daugybe daugybe sms, merginu numeriu ir instagram “draugiu”.
Viskas vyko kol buvau nescia, galbut ir iki to. Kai suzinojau apie pirmas merginas pazadejo nustoti bendrauti. Nenustojo. Teige, kad as negaliu aiskinti su kuo jam bendrauti ir kam atrasineti, ka drauguose tureti. Merginu neismete is draugu, kai kurios toliau like’ino musu bendras nuotraukas.
Dabar vaikas jau gimes. Pastaruoju metu islindo dar pora merginu. Vel nerimas ir stresas. Tiesa, asaru nebera. Svarstau apie skyrybas, bet vos pradedam kalbetis man pasidaro jo gaila. Jis mane myli, skirtis nenori, viska dare seniai, dabar nebetoks. Negaliu susigaudyt savyje, bet su kiekviena diena kartu jauciuosi, kaip meluodama sau. Myliu ji, svajojau apie santuokini gyvenima kartu, bet bet bet… Noreciau isgirst kaip atrodo is sono viskas. Ir kodel po tiek isdavysciu ir mano pazeminimo as negaliu ant jo pykt ir nenoriu skaudinti ar liudinti.
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Išpažintyje galima įskaityti labai dviprasmišką įstoriją apie Jūsų antrąją pusę: apibūdinate kaip mergišių, bet tuo pačiu Jums jo gaila. Ko ir kodėl gaila – tik Jūs pati ir žinote.
Bet aš norėčiau atsigręžti i Jus šioje situacijoje. Kiek kartų yra tekę girdėti „tokia puiki moteris, o va gyvena ir taikstosi su tuo ir anuo“. Arba stebėtinas vieno asmens aukojimasis tam, kad kitą padaryti laimingu.
Kyla klausimas, kokia esate pati iš savęs, kaip augote, kaip yra susiformavusios Jūsų pačios vertybės, prioritetai, savivertė ir pan. Kodėl, po lavinos išdavysčių ir pažeminimo, kaip rašote, negalite ant jo pykti, negalite liūdinti ar skaudinti. Greičiausiai kažką neišvengiamai iš praeities atsinešėte ir į savo santykius. Greičiausiai.
Ar kada nors esate girdėję apie kopriklausomus santykius? Tokius, kai žmogus tarsi atsisako savo poreikių ir aukoja juos tam, kad patenkintų kito žmogaus poreikius. Palyginkite savo „Nebėra ašarų, kiek visko išverkta ir iškentėta“ su „kad aš negaliu aiškintii su kuo jam bendrauti“.
Tokiuose santykiuose būna sunku nustatyti ribas – atskirti tai, kas yra tavo, nuo to, kas yra kito. Ir tai nebūtinai bus pinigai, kūnas, daiktai, tai gali būti ir Jūsų mintys, jausmai, poreikiai. Neaiškių ribų nustatymas iššaukia jausmą, kad turite būti atsakinga už kito žmogaus jausmus ir problemas: „svarstau apie skyrybas, bet vos pradedame kalbėtis, man pasidaro jo GAILA“. Kopriklausomi žmonės patiria daug skausmingų emocijų.
Dėl žemos savivertės ir nuolat jaučiamos gėdos, nerimo, jie nuolat bijo būti kritikuojami, atstumti, palikti, bijo pridaryti klaidų. O tokios emocijos kaip pyktis, beviltiškumas, nusivylimas, liūdesys – tampa kasdieniniu palydovu, tačiau galimybę pasakyti „ne“ tokie žmonės pasitinka su didžiuliu nerimu ir baiminasi, kad jų nuomonė nuliūdins kitus, dėl to dažnai jos nepareiškia. Tad šioje situacijoje galėčiau užduoti svarbų klausimą, į kurį pati sau turėtumėte labai sąžiningai atsakyti: kiek stipriai esate linkusi neigti savo jausmus ir poreikius? Manau, tai būtų puikus atspirties taškas ieškant atsakymų, kur visgi turėtų būti tos ribos, kiek galite sau leisti būti pakanti netenkinančiai situacijai. Yra toks labai banalus, bet labai taiklus posakis: „pasaulį pradėti keisti nuo savęs paties“.