Išpažintis #33

Sveiki, esu mama.

Mama, kuri stengiasi atliepti vaiką, mylėt prieraišiai, kalbėtis atsiradus emocijų protrūkiams, nebausti and shit. Bet esu ir mama, kuri turi vieną momentą, kai beveik visada šaudo saugikliai ir pratrūkstu ant vaiko - kai bandant migdyti pietų ar vakare - kartais taip nutinka neužminga valandą ar dvi. Tada jaučiu tokį pyktį, kad, rodos pritrėkščiau aš tą vaiką ar kažką padaryčiau labai blogo.

Kartais iš to pratrūkstu lygioj vietoj (vaikas dažniausiai tikrai nieko blogesnio nei įprastai nedaro), arba tvardydamasi, kad nemuščiau iš pykčio jį suspaudžių glėby labai stipriai. Vaikas jau nebe kūdikis, o todleris, bet tas pyktis vijosi nuo pat pirmų motinystės dienų.

Kaip suprasti kame viso to šaknys? kaip išbūti pačiai su tuo pykčiu neišsiliejant ant vaiko ypač fiziškai? Kaip elgtis tokiais atvejis, kurie labai aiškūs, bet scenarijus iš mano pusės labai panašus? na nebent būna "ant nervų scrolinu" nekreipdama dėmesio į vaiką kol jis malasi aplinkui. Tada bent nereiškiu įsiučio. būčiau labai dėkinga, jei kas atsakytų.

Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:

Tebūnie išpažinties raktinis žodis bus AGRESIJA.

Jūsų atveju, kodėl Jūs tokia agresyvi savo vaikui, kur problemos ištakos – atsakyti negaliu, tai reikalauja gilaus analitinio darbo. Ilgo pokalbio. Tačiau manau ne pro šalį būtų pakalbėti apie agresiją apskritai: svarbu atskirti konstruktyviąją agresiją, kuri nėra susijusi su konfliktu ir destruktyviąją – iš konfliktų kylančią agresiją.

Konstruktyvioji agresija padeda asmenybei tobulėti, tai domėjimosi aplinka išraiška. Pvz. vaiko veiksmus sąlygoja jo poreikiai: vaikas griebia rankomis motiną, aplinkui esančius daiktus, nes tai būtina sąlyga jam vystytis. Tokį santykį su žmonėmis ir daiktais reikia vertinti kaip asmenybės Ego funkcionavimą. Labai svarbu skatinti vaiką, kai jis pradeda bendrauti su aplinka, netrukdyti draudimais.

Daugelį tėvų toks vaikas erzina, jie ima reaguoti pasyviai. Nesuprasdami vaiko poreikio tyrinėti ir užvaldyti aplinką, tėvai stabdo jo Ego raidą ir savo elgesiu padeda atsirasti destrukcijai. Baimė ir destrukcija tuo didesnė, kuo anksčiau kilo konfliktas su Motina. Tačiau jei suaugusieji šeimoje piktnaudžiauja savo viršenybe ir naudoja ją silpnesniųjų priespaudai, kad patenkintų savo interesus, dažnai atsitinka, kad vaikas indentifikuojasi su užpuolėju. Pasikeičiama vaidmenimis: užpultasis vaikas tampa agresoriumi ir į aplinką ima reaguoti destruktyviai.

Tai, ką nupasakojote, manau turėtų būti sprendžiama iš esmės, kad vėliau viskas nepasikeistų vietomis: vaikas taps agresorius Jums ar savo aplinkai darželyje, mokykloje, gyvenime. Ir Jūs užduodate vieną esminių klausimų: kur ir kame slypi visa to šaknys?

Ledkalnio viršūnę matome, bet visas ledkalnis greičiausiai slepia labai daug asmeninio gyvenimo paslapčių ir niuansų. Reiktų pripažinti, kad tai – nėra gerai. Gera naujiena ta, kad suprantate, jog su visu šituo reikia kažką daryti: ar tai nebus šeimyninių scenarijų kartojimasis, kuris galbūt vėliau persiduos ir vaikui? Į visus klausimų atsakymus galite rasti tik pati. Sėkmės ir kantrybės paieškose – gyvenimo žemėlapis – sudėtingas reikalas.