Išpažintis #34

Šiandien mano sūnui 2 metai - šventė. Šiandien aš guliu lovoj ir bandau atsigauti po panikos atakos. Ties antraisiais sūnaus metais visiškai sugriuvau. Dėl nerimo ir šūdino gyvenimo būdo diagnozuotas skrandžio refliuksas. Nuolatinis fakin nuovargis. Apatija. Reikia pailsėt, sako man kiti, gerai, o kaip? Ir kada? Poilsis man kaip keiksmažodis. Dievinu savo sūnų, bet kaip pavargau. P.s. Pas psichologę lankaus tik dar šviežiai, vis neprisiruošdavau, nes atrodė “nu nėra man čia taip blogai”, o buvo.

Plyz, jei kokia gali būti nauda iš mano rašliavos, neužsileiskit, rūpinkitės savim, kad vaikų gimtadienių nereiktų sutikinėt lovoj.

Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:

Visi pavojaus signalai, ties kuriais galėtumėme padėti raudonus šauktukus: „visiškai sugriuvau“, nerimas, šūdinas gyvenimas, refliuksas, nuolatinis nuovargis, poilsis – kaip keiksmažodis. Ko rezultatas – panikos ataka. Nes greičiausiai visko per daug susikaupė.

Bendrai kalbant, tiek nerimo, tiek panikos atakų prigimtis panaši. Vis dėl to šios būsenos turi ir skirtumų.

Paprastai, kai kalbame apie panikos ataką, omeny turime stiprų nerimą (nerimo priepuolį) su vadinamaisiais somatiniais (t. y. fiziniais) simptomais ir lydimą intensyvios mirties ar išprotėjimo baimės. Galima daryti prielaidą, kad nerimas be ryškiai išreikštų somatinių simptomų gali būti vadinamas nerimo priepuoliu.

Akcentuočiau, kad kokių nors, kad ir silpnų, somatinių simptomų nerimo metu vis tik būna, pvz., sustiprėjęs širdies plakimas ar jausmas, kad suka vidurius. Panikos atakos metu simptomai gali būti įvairūs: širdies permušimai, skausmas širdies plote, tirpimas širdies plote, galvos svaigimas, dusimas, raumenų skausmai ar aptirpimai ir t. t. Įvairovė tikrai didelė. Svarbu ir tai, kad dažniausiai būna stipri mirties ar, sakyčiau, rečiau – išprotėjimo baimė.

Visi šie simptomai paprastai yra aštrūs, intensyvūs ir skatinantys ieškoti pagalbos nedelsiant. Ir kiekvienas žmogus dažniausiai turi savųjų asmeninių simptomų „rinkinį“ su dominuojančiu simptomu į kurį visas dėmesys ir yra sutelkiamas. Labai sveikintina, kad pradėjote lankytis pas psichologą. Priklausomai nuo nerimo lygio ar panikos atakų dažnumo ir intensyvumo gali būti, kad veiksmingiausia būtų kuomet psichoterapija sujungiama su medikamentais. Tikrai derėtų vengti situacijų, kurios provokuoja priepuolius: pervargimo, neišsimiegojimo, tam tikro asmeniškai specifinio streso. Be to, svarbu stiprinti asmeninį atsparumą stresui – šiuo atveju labai daug gali padėti psichologinė pagalba, ką Jūs ir pradėjote daryti. Psichoterapija yra investicija į ateitį, susijusi su savęs pažinimu, santykių harmonizavimu ir streso valdymo ypatybėmis.

Ir, kokį puikų patarimą duodate portalą skaitančioms Mamoms! – “neužsileiskit, rūpinkitės savim, kad vaikų gimtadienių nereiktų sutikinėt lovoj“. Paantrinsiu šiai parašiusiai Mamai, kad tikrai pastebiu, kad dėl panikos atakų ir nerimo pacientai kreipiasi dažniau. Tai jie sieja ne tik su didesniu asmeniškai patiriamo streso lygiu, bet ir su didėjančiu visuomenės sąmoningumu, t. y. žmonės žino, į ką kreiptis, ir nebebijo tą daryti. Vis dėlto netrūksta ir tokių, kurie įsivaizduoja, jog nerimą gali suvaldyti patys. O kai tai nepavyksta, jaučiasi sutrikę, pasimetę, niekam tikę.

Čia galima pridurti, jog paprastai niekas nesikremta, jei negali valios pastangomis nusimušti pakilusios temperatūros ar praplėsti širdies kraujagyslių. Tačiau, kai tik reikalas liečia galvos smegenis, visi nori „susitvarkyti patys“, nors pats panikos mechanizmas tikrai nėra mažiau sudėtingas už temperatūros pakilimo ar kraujagyslių spazmo mechanizmus.

„Reikia pailsėt, sako man kiti, gerai, o kaip?” – klausiate Jūs. Deja, čia turėsiu parašyti griežtesniu braižu : nerimo priepuoliams ir panikos atakoms išvengti, reikia daryti viską, kas yra įmanoma: didinti asmeninį atsparumą stresui, išnaudoti pozityviai veikiančius faktorius, susitvarkyti gyvenimo būdą bei santykius su kitais ir su pačiu savimi. Lankyti psichoterapiją, vartoti vaistus, jei to reikia. Tik viso šito derinys gali padėti visiškai pasveikti arba bent jau sumažinti panikos atakų dažnumą ar intensyvumą.

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas būtų, kokią terapiją rinktis? Siūlyčiau pasidomėti:

· Atskleidžiamoji (arba giluminė) – ja siekiama, kad pacientas įsisamonintų, suvoktų savo sutrikimo priežastis, siekiama paskatinti tam tikrų jo asmenybės struktūrų ir jos funkcionavimo būdų atsikūrimą, t.y. siekiama stabilių teigiamų asmenybės pokyčių.

· Paciento EGO stiprinimo (orientuota į problemą) – ja siekiama žadinti paciento turimus veiksmingus sunkumų įveikimo mechanizmus ir slopinti negatyvią EGO gynybą, t.y. siekiama, kad susidūręs su problemomis pacientas gebėtų geriau naudotis savo paties galiomis.

· Palaikomoji – ja siekiama, kad patologiniai psichiniai paciento organizmo procesai, kurių negalima paveikti, turėtų kuo mažesnę įtaką paciento gyvenimui, t.y. siekiama sustabdyti jo psichologinio ir socialinio funckionavimo blogėjimą. Tad linkiu kuo didžiausios sėkmės ir motyvacijos rūpinantis savo pačios gerove.