Išpažintis #36
Nebegaliu pakęst savo dukros.
Jai 6mėn ir aš nebegaliu. Taip, myliu. Bet yra bet.
Nonstop zyzimas. Migdai - verkia, nemigdai - verkia, padedi žaist - verkia, nešiojiesi kartu - verkia. VI-SA-DA blet verkia. Pavalgius, pakeista - verkia. Neturiu jokios pagalbos... Negaliu palikt niekam, nes blet dar ir buteliuko neima, tai papas turi būt šalia. Nx kaip pavargau ir žiauriai gailiuosi tapus mama. Noriu ją išmest per langą. Tikrai.
Net pafantazuoju kaip išmetu ir namuose pagaliau stoja tyla. Suprantu, kad čia tik babis, suprantu, kad kitos su keliais vaikais ir neturėčiau čia skųstis, bet aš su vienu jau nesugebu... Prie svetimų - auksinė, sėdi, klapsi akytėm, viskas cool, tai neduokdie pasakau, kad sunku - "baaaaik tu, va maaano tai...", "nenusišnekėk, pažkliūrėk tobulas vaikas"....
Neturiu net kam pasakyt, kad šitas padaras sutrypė paskutines mano sveikas smegenų ląsteles ir aš rimtai pradėjau svarstyt vėl suicidinius klausimus. Aš tikrai nx noriu išeit ir nebegrįžt. Rašau šitą žinutę ir ji man staugia į veidą, nes drįsau ją užmigdžius nelaikyti rankose, o pasidėti šalia lovoje. Koks įžulumas! Mamos, aš tikrai nebežinau, ką daryt, suprantu, kad esu blogiausia mama, priimu tai, tik pasiimkit tą velnio vaiką kas nors...
Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:
Manau svarbu būtų atskirti dukrą nuo elgesio ar aplinkybių: jūs nekenčiate pačios dukros, ar motinystės sunkumų?
Vaikai verkia ne veltui, tokiame amžiuje tai vienintelė "kalba", kurią jie moka - verkia, kai skauda, šalta, yra alkani, liūdni, vieniši - bet kada, kol išmoksta komunikuoti kitaip.
Vaiko nuotaika yra glaudžiai susijusi su mamos savijauta: nuleidus balsą, elgiantis lėtai, ramiai, švelniai, vaikas pasijunta saugus ir greičiau nurimsta.
Dažnai galvojama, kad jeigu vis atliepsime į vaiko emocijas , jis "išleps" ir prašys dar daugiau. Atvirkščiai, gavęs dėmesio, pasijutęs saugus jis aprimsta ir zirzimas sumažėja. Bet taip, išbūti pasikartojantį verkimą iš tiesų reikalauja daug pastangų, ypač kai mama pavargusi.
Išpažintyje aprašytas elgesys ir mamytės emocijos leidžia kelti hipotezę apie perdegimą. Kai esame pervargusios, turime mažiau kantrybės bet kam, emocijos būna ekstremalios, išvados ir sprendimai labiau kraštutiniai. Tokiu atveju nėra kito kelio, kaip ieškoti pagalbos prižiūrint vaiką, pagal galimybes pailsėti ir jums tinkamu būdu pasipildyti energijos atsargas.
Su perdegimo simptomais galima kreiptis ir į šeimos gydytoją. Reagavimas į vaiko emocijas priklauso ne tik nuo pervargimo/pailsėjimo, bet ir nuo mamytės temperamento, streso įveikos įgūdžių, emocinės brandos, tokiais atvejais ugningumas turėjo reikštis ir iki motinystės. Emocijų raiškos būdų galima mokytis, tik turbūt ne tuo metu, kai mamytė jau yra pervargusi.
Labai gaila, jei moteris neturi su kuo pasikalbėti apie motinystės iššūkius, nes išvėdinus emocijas atsiranda šviesesnių minčių galvoje ir daugiau jėgų suktis kasdienybėje. Taip pat norisi paklausti, kiek šioje situacijoje tiek fiziškai, tiek emociškai dalyvauja mergytės tėtis?
Ir labai svarbu vengti lyginimosi - kartoju tai kiekvieną kartą, kai tik pasitaiko galimybė. Žinoma, kad jūs dažniau matysite vaikus, kurie yra "ramesni", nes jums tai skauda ir jūsų dėmesys tampa selektyvus, tokiu destruktyviu būdu vis tvirtinsite savo vaiko kitoniškumą ir savo kaip mamos bejėgiškumą.