Išpažintis #40
Esu labai pasimetusi, išsigandusi, bijau, bet noriu. Pirmagimiui 4m, dabar nuostabus auksinis vaikas, bet nėštumo metu toksikozė iki 30sav, priešlaikinis gimdymas, mėnesis ligoninėj, reanimacija, visokios prognozės dėl vaiko sveikatos ir pan.
Grįžus į namus neramus vaikas, pusantrų metų kėlėsi kas dvi valandas, man depresija, terapijos, sunkus darbas su savimi. sakiau, kad tikrai DAUGIAU NIEKADA, bet oh well, atėjo noras. Noriu leliuko, kūdikio kvapo, pilnesnės šeimos.
Bet labai bijau. Bijau, kad gali kartotis (aišku, gali ir nesikartot) sunkus nėštumas, gimdymas, neramus vaikas, mano psichinė sveikata neatlaikys vėl. Ar tai reiškia, kad per mažai noriu? ar kaip tik viską labai blaiviai vertinu?
Noriu patarimų, padrąsinimo, nes matau, kad esu sau uždėjusi didelį stop ženklą.
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Pasinagrinėjime, kas visgi vyksta su Jūsų jausmais. Galbūt ne baimė Jus kankina, o nerimas? Pati baimė - gynybinis apsaugos mechanizmas, reikalingas kovai ar bėgimui, tiesioginio pykčio jausmais ir, kaip elgiamasi bėgant nuo baimės. Tuo tarpu nerimas užklumpa tuomet, kai yra ruošiamasi būsimam pavojui (nebūtinai realiam), taip pat atsargus ar vengiantis elgesys.
Vengimas yra vienas pagrindinių nerimo bruožų, kai žmogus pradeda vengti to, kas jam kelia grėsmę ir būna taip, kad žmogus kartais klaidingai susieja tam tikrus dalykus: pvz., jis kažko bijo savo viduje – jausmo, fantazijos apie kažką, šiuo atveju apie galbūt būsimai sunkų nėštumą. Atrodo, kad vengimo laukas ir yra naujos gyvybės pradėjimas. Ir tikrai suprantama, kodėl. Įtampa ir budrumas ruošiantis galimai būsimiems pavojams ir iššūkiams. Kaip ir pati rašote, nieks negarantuoja tiek sunkaus, tiek sklandaus nėštumo. Kodėl visgi Jums apie tai, dėl ko nerimaujate, nepasikonsultavus su ginekologe?
Net kilo tokia skambi mintis, kad patarimo reikia ieškoti savo beprotiškai sunkioje ir didelėje patirtyje. Todėl čia turėtų būti pratęsiamas tas pats darbas su savimi. Įsivardinti maksimaliai blogiausią scenarijų, ką daugmaž čia ir nupasakojote. Dėl ko nerimaujate? Ar esate tam pasiruošusi? Jei visgi nutiktų vienas ar kitas įvykis, ką darytumėte ir kaip kovotumėte su visuo šitu? Kokių konkrečiai situacijų vengtumėte? Toksikozė iki 30 savaičių – ar yra būdų palengvinti ją? Kokia patirtis, ką sužinojau/išmokau? Kaip elgčiausi? Ko nedaryčiau? Ar įmanoma toksikozę dar kartą ištverti? Priešlaikinis gimdymas, mėnesis ligoninėj, reanimacija – ar ligoninėje, kurioje praleidote šį laiką, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo įmanoma išbūti ar visgi rinktumėtes kitą sveikatos įstaigą? Kokia ligoninės patirtis, kokie prisiminimai? Koks ligoninės personalas ar grįštumėte į ją? Grįžus į namus neramus vaikas, pusantrų metų kėlėsi kas dvi valandas – kas man padės? Nes tokiu atveju pagalba yra b.ū.t.i.n.a. Ar mane palaikys vyras, artimieji? Ar galbūt padės auklė.
Depresija – greičiausiai tai buvo pogimdyvinė depresija. Ar ją aš atpažinčiau jau iškart? Ką daryčiau, kad ji neprogresuotų? Galbūt prevenciškai gerti nėštumo metu papildomus vitaminus, kaip Omega3, kurie maitina smegenis ir teoriškai kažkiek apsaugo nuo šių pasekmių. Kodėl kalbėjau auksčiau apie nerimą? - todėl, kad nerimas yra budrumas ruošiantis pavojui (nebūtinai realiam).
Pabandykite pasiruošti: popieriaus lape užsirašyti tą visą siaubingų aplinkybių sąrašą ir, ką su tomis visomis aplinkybėmis, kurioms nebuvote pasiruošusi pirmojo vaikelio atveju, darytumėte dabar. Manau tame savo sudarytame „Antrojo nėštumo ir antrojo kūdikio“ išgyvenimo plane pati ir rastumėte labai daug atsakymų į savo baimes ir kamuojamą nerimą.
Noras turėti antrą vaiką - didis noras. Ir jei tam norui įgyvendinti Jums reikės vienokios ar kitokios pagalbos – tikrai turite pilną teisę būti egoiste ir prašyti iš aplinkos pagalbos maksimaliai sušvelninant galimai laukiantį nelengvą etapą. Linkiu Jums sąžiningumo pačiai su savimi ir aiškumos, kurią galbūt rasite mintis surašiusi popieriaus lape.