top of page
  • Writer's pictureMIS

Išpažintis #42

Klausiausi podcast’o apie motinystės vienišumą, rezonavo žinoma, bet pvz. mano atveju atrodo, kad draugės liko, viskas kaip ir vietoj. Bet. Atrodo mano vienišumas tuoj pradės skleistis dėl to, kad ne aš, o vaikas nepritampa. 7 men., labai aktyvus, žingeidus, gimė jau toks kaip suaugęs su charakteriu ir viskas turi būt pagal jį.


Pradėjau bandyt į veiklas vesti. Visur atrodo daugiau mažiau patinka, bet pastoviai tas, kuris daugiausiai zyzia, riečiasi, sėdasi, drimba ant nosies, is savo tyrinejimo, verkia. Pati irgi tada pradedu stresuot, kaip cia dabar atrodo, tiūtės prireikia aišku. Bandau sau sakyti, kad juk visi vaikai zirzia, verkia. Šiandien nuvedziau pirma karta i muzikos mokykleles uzsiemima, kur mamos su leliukais. Mano akimis jam puse velnio sekesi, kitos ten savo vaiku biski pazyzianciu vis klausinejo, nu kas cia tau siandien? Oi, taip nedaro siaip. Pilnatis cia, oi, kaip veikia vaikus. Pasibaigus uzsiemimui viena mama savo zirzianciam leliui pasake ok, reikia pazyst.


As draugiskai - man net visai smagu, kai ir kazkieno kito vaikas pazirzia, ne tik mano. Vedeja su mama sutartinai man atsako: oi, cia tik siandien jis, siaip niekada. Pasijauciau kaip sudo gabalas. Nelaukiama ir nenorima niekur su savo zyzliuku. Sedziu ant suoliuko, kol miega ir vos ne bliaunu jau. Jee. Aciu uz isklausyma.


Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:


Tokio amžiaus Jūsų vaikutis vis geriau suvokia, kas savas, o kas – svetimas. Iš savų svarbiausia jam – Mama.


Tokio amžiaus vaikas išgyvena perdėtą meilės mamai etapą, jis nenori jos išleisti iš matymo lauko. 7–9 mėnesių mažyliams būdingas emocinis nestabilumas. Jie greičiau susigraudina, dažniau pabunda naktį, rauda negavę norimo daikto.


Tai savotiška elgesio krizė, panaši į tėvams gerai žinomą trečiųjų metų krizę. Ir taip, jis žingeidus – nes jam darosi labai įdomu gyventi ir tyrinėti. Tuo labai reikėtų džiaugtis, NES jei kūdikis nereaguotų į aplinką, supraskite, tai signalizuotų labai rimtas problemas. Jo charakteris dar tik formuojasi, jis nėra gimęs kaip suaugęs (kaip kad rašote). Drimba ant nosies, nes jam dar tikrai sunku išlaikyti pusiausvyrą ir jam reikia padėti, jį saugoti ir prižiūrėti. Iš to, ką rašote – tai yra normali kūdikio elgsena ir bendruose vaikučių užsiėmimuose jų visų lyginti tikrai nereikia, nes visi jie vystosi absoliučiai skirtingais tempais. 7 mėnesių kūdikis neprivalo „pritapti“, kaip kad rašote. Labai dažna situacija, kai moters statusas ir pilnavertiškumas matuojamas per motinystės skalę (kalbu apie visus tuos būrelius vaikams). Turbūt iš čia visa Jūsų asmeninė frustracija ir kyla, „jaučiuosi kaip šūdo gabalas“. Tad užduokite sau klausimą, ar 7 mėnesių mažyliui reikia tų būrelių, kurie kolkas kaip suprantu sukelia ne tik jam, bet ir Jums stresą. Visa tai man primena tokią tėvų strategiją: siekis, kad vaikas taptų geriausias visose srityse. Visuomenėje pastebima susiklosčiusi nauja auklėjimo tendencija: “kiek įmanoma anksčiau, kiek įmanoma daugiau, kiek įmanoma geriau“ ir, norėdami neatsilikti nuo mados, vaiką pradedame auklėti jau nuo vystyklų: tempiame į specialius užsiemimus, verčiame klausytis Bacho ar Mocarto ir pavydžiai stebime tuos, kurie anksčiau už mūsų atžalėlę pradėjo šliaužioti, vaiksčioti, kalbėti, „normaliau“ elgtis. Ir vėliau toks vaikas, kuris vos spėja pateisinti visus tėvų lūkesčius, pats atsiduria ties nerviniu priepuoliu ar pradeda maištauti. Neurozės virsta depresijomis ir atrodo klusnūs, darbštūs, „užprogramuoti“ ir „patogūs“ vaikai staiga tampa dideliu problemos šaltiniu. Tokie mažylio auklėjimo būdai nepripažįsta mažylio norų „Ką jis gali suprasti būdamas tokio amžiaus?“. Bet o ar tėvai iš kitos pusės supranta, ko reikia ne tėvams, o jų mažyliui? Nepaslaptis, kad naujagimis tam, kad turėtų galimybę patenkinti visus savo poreikius ir būtų saugus, turėtų būti sąjungoje, vienovėje su Motina o ne su būreliais ar kitomis mamomis. Motinos rūpestis – kuomet visas motiniškas psichologinis aparatas pasijungia kūdikiui: suprasti emocijas, poreikius, vystymosi stadijas. Dėmesingumas, emocinis investavimas, meilė. Jei nėra motinos atgalinio ryšio vaikui, ji negali suprasti vaiko norų ir poreikių. Gal galbūt vertėtų susikoncentruoti į tiesiog buvimą su savo mažyliu čia ir dabar, buvimą su tokiu juo, koks jis yra.


Rašote, kad draugės liko. Jei draugės liko, jos liks ir po to, kai pereisite šį tikrai nelengvą moteriai/mamai pirmųjų metų etapą. Draugės, jei jos tikros draugės, padės Jums ir kovoti su Jūsų vienišumo jausmu. Bet ne ką mažiau svarbesnė užduotis yra taip pat padėti savo mažyliui susigyventi su jį supančia aplinka ir su iššūkiais, nes kiek jam tenka mokytis ir patirti per pirmus jo gyvenimo metus: nuo pilvo diegliukų, dantų dygimo iki mokymosi sėdėti, ropoti, stotis, eiti, valgyti, susidoroti su savo emocijomis. Įsivaizduojate, kiek visko mažylis turi padaryti per pirmus savo gyvenimo metus! Tad gale viso to noriu pasakyti, kad keliu hipotezę, jog Jūsų vaikas yra geras vaikas. Žingeidus, rodantis emocijas, bandantis lavinti savo judesius mažylis. Jis Jums yra pats geriausias, gražiausias ir brangiausias – nes jis – Jūsų.


Būdamas tokio amžiaus jis prie nieko pritapti neprivalo (pasikartosiu, nes būtent tai noriu labai pabrėžti). O šūdina Mama tikrai nesate. Kad esate gera Mama jau vien parodo tai, kad rašote čia, domitės ir klausiate. Išdrįstate pasipasakoti. Reiškias - Jums rūpi. Tobula Mama nereikia būti. Tai patologija. Tokia pat patologija, kaip būti blogai mamai. Užtenka būti pakankamai gerai Mamai, būti sąjungoje su mažyliu tiesiog taip, kaip Jums išeina. Ir už tai mažylis bus Jums labiausiai dėkingas: kad jį pripažintų pirmiausia jo Tėveliai, o paskui svetima aplinka. Ir galbūt, jei tie būreliai, kurie sukelia frustraciją, o neteikia jokių pozityvių emocijų, gal tegul šiek tiek palaukia.


Gal po pusės metų ar metų Jūsų mažylis bus labiau pasiruošęs kontaktuoti su aplinka. Banalumas paprastume – neskubėkite darytis išvadų „nepritampa“, kaip sako lietuvių liaudies išmintis – juk viščiukai skaičiuojami rudenį.

574 views0 comments

Recent Posts

See All
bottom of page