Išpažintis #43

Nerandu savy ramybės. Ramybės konfliktuose su vyru. Nėra konstruktyvaus ginčo sprendimo. Telikę tik rėkimas, užgauliojimai, keiksmai ir ašaros. O konfliktas dėl buities, pavyzdžiui, šiandien pradėjau valyti langus, bet nuvaliau tik kelis, nes saulė spigino į juos ir lieka dryžiai. Tada sugalvojau papietaut. Tada serialas.

Mintyse galvojau, ai pabaigsiu kitą dieną nuo ryto, kai nešvies saulė. Neužilgo turim pasiimt vaiką iš darželio ir lėkt pas anytą. Aš pašaukiu vyrelį "tai kada nuo kompo pareisi?" Nu ir pareina vyras nuo kompo, prie kurio visą savaitę geimina ir šiaip. "Tai tu pradedi, bet pastoviai nieko nebaigi, kas čia per langų valymas!?" Ir aišku, tuo nesibaigė. Pasirodo, įsižeidė, kad paklausiau kada nuo kompo nueis. Aš tada juokiausi ir paaiškinau, kad nieko pikta neturėjau minty ir pan. Tai vis tiek užsišiko ir toliau man "plovė" smegenis, kad aš kažką pradedu ir nieko nebaigiu, tik perėjom į tokį lygį, kad pradėjom rėkt vienas ant kito, aš verkt iki priepuolio. Ir kaskart žiauriai skauda. Bet skauda dūšią. Nes jau 100 kartų vyro prašau pagalvoti, ar kiekvienas proto "pisimas" dėl menkniekių vertas tokio streso.

Nes aš PAVARGAU. Aišku, jam nedašunta, KAIP aš pavargau. Kaskart kai ašarose esu iki pasikūkčiojimo, mintyse įsivaizduoju savo mirtį. Įsivaizduoju, kaip skęstu ir man neskauda. Bet tada įsivaizduoju ir savo vaiką, kurį gaila palikti. O dar laukiuosi antro! Atrodo, myliu save. Stengiuosi mylėti. Bet kažkas lyg ir mane smugdo į bedugnę, kai kyla ginčas, pradedu savęs nekęsti, nes nesugebu būti kažkam geresnė nei esu... Noriu ramybės.

Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:

“Skauda dūšią“. Kaip su Jumis sutinku: dvasinis skausmas yra neišmatuojamai sunkesnis, nei fizinis.

Skauda galvą – išgėrėme tabletę ir praėjo, o kaip gydyti būsenas, kurios lieka po užgauliojimų, ašarų, riksmų, keiksmų? – šiuo atveju „gydomasi“ mintimis ir fantazijomis, kaip atsidurti ten, kur nebūtų taip skaudu, kaip kad būnant čia.

Ir štai čia ateina fantazijos apie mirtį. Dažnai viena tokių fantazijų apie mirtį yra tikėjimas, kad asmuo, nepakėlęs šio gyvenimo, tik mirties dėka gali gauti naują, švarų, baltą ir gražų gyvenimą – taip kitoje malonumo principo pusėje visada galime įžvelgti savęs naikinimo jėgas. Ačiū Dievui, kad fantazijose yra ir vaikas, kuris liktų be Motinos. Užsiduokite sau klausimą: koks būtų Jūsų vaiko psichologinis žemėlapis, jei jis tokiu būdu liktų be Motinos?

Vaikas, patyręs pirminio ryšio su motina nesėkmes, tokias kaip jos atsiskyrimas, emocinio ryšio praradimas, meilės trūkumas, mirtis – sargdina vaiką. Tiek fiziškai, tiek psichiškai. Vaikai galvoja visai kitaip:„Būti geram, reiškia būti mylimam savo motinos. O jei mama manęs nemyli, mane paliko – vadinasi, esu blogas“. Tad užkrautas toks emocinis bagažas garantuoja didžiulę psichologinę traumą. Dar viena populiariausių priežasčių mintims apie mirtį yra kerštas. Psichologijoje kiekvienas savižudiškas mintis reiktų vertinti kaip psichologinį kažkieno nužudymą, to, kuris įskaudino ar giliai nuvylė. Prisiminiau romaną „Ana Karenina“. Juk ji nusižudė todėl, nes ji norėjo atkeršyti Vronskiui. Tai buvo geriausias būdas nubausti mylimąjį už nepakankamą dėmesį ir nesupratimą. Juk ji tiesiog mėgavosi galvodama, kaip Vronskis kankins save, atgailaus ir pamils jos atminimą, kai jau bus per vėlu... – Nepastebite panašumų? Juk rašote „aš PAVARGAU, jam nedašunta, KAIP aš pavargau“. Perfrazavus šią Jūsų frazę, galima būtų teigti: aš pykstu, man reikia meilės, palaikymo ir supratimo!“.

Jūs pradedate savęs nekęsti, nes negalite būti tokia, kokia jus nori matyti. Ar žinote, kuo skiriasi skausmas nuo depresijos (tik JOKIAIS BŪDAIS NEPRIIMKITE TAI KAIP DIAGNOZĖS! Mes kalbame teoriniame lygmenyje.)? Taigi, skausmo atveju apkaltini pasaulį ir paleidi, depresijos atveju – apkaltini save ir tai laikai savyje. O iš Jūsų aprašymo galima suprasti, kad kaltinate save, kad negalite būti geresne, nei esate. Ir žinoma, pačiam išpažinties gale tokia „nereikšminga“ detalė, kad laukiatės! Miela Mamyte, su visais dideliais ir nuoširdžiais sveikinimais, ar tyrėtės hormonus? Koks geležies lygis kraujyje? Geležis įeina į feritino sudėtį, sumažėjusi feritino norma kraujyje gali įtakoti nervinę sistemą, iššaukti įtampą, depresiją. Besilaukianti moteris juk visada labiau rizikuoja patirti geležies trūkumą.

Ar vartojate Omega3 papildus? – jie yra prevencija užkertant kelią slogioms mintims. Aš su Jumis sutinku visu 100%, kad besilaukiančiai Moteriai reikia ramybės. Tik ji turi būti kitokia, nei čia aprašote. Nuo ko pradėti? – visų pirma suprasti minčių kilmę, ką čia labai trumpai pabandžiau nupasakoti. Tai – apgaulė. Jūs negalite būti kitu žmogum. Jūs esate Jūs. Ir dėl to kaltai jaustis nereikia. Kur yra Jūsų fantazijos ir kur yra realus gyvenimas. Kur esminiai taškai nesutampa? Vyras ne psichologas, galbūt per daug yra reikalauti iš jo suprasti tai, ko jis tiesiog nesupranta. Suprasti pačiai save pirmiausia. Brėžti ribas. Suprasti, kaip galite padėti pati sau, kad atsidurtumėte ne „amžinosios ramybės“, o ramybės būsenoje realiame gyvenime. Saugokite save ir antrą gyvybę, kurią dovanosite pasauliui jau visai netrukus. Abiems vaikams labai reikia Mamos.