top of page
  • Writer's pictureMIS

Išpažintis #45

Esu VPA jau 10 mėnesių. O gal dar tik. Labai myliu savo pirmagimę. Visos dienos sukasi apie ją. Vyrui grįžus iš darbo pavydžiu jos tokios išsiilgusios. Rodos esu tiesiog nepastebimas savaime suprantamas dalykas. Kelis savaitgalius vyras tiesiog susipakuoja vaiką vežiman, pasakoja jai, kad važiuos pasivaikščioti, gal sutiks šuniuką ir t.t. ir išvažiuoja valandėlei. O aš valandą žliumbiu. Raudu krokodilo ašaromis. Nežinau, kas vyksta. Tokia nežmoniška baimė, ilgesys, skausmas, pyktis ant vyro viename. Nepatinka tokia jausmų karuselė.


Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:


Labai gaila, kad jaučiatės "nepastebima" ir "savaime suprantamu dalyku". Manau tai ne vaiko atsakomybė, bet vyro vaidmuo yra tuo rūpintis.


Kitomis aplinkybėmis pasakyčiau, kad pačios sau turėtume būti tvirtybės ir palaikymo šaltiniu, bet pavargusiai nuo motinystės mamai vyras galėtų būti tas, kuris pasirūpins ja.


Vyrai turėtų nesiliauti rodyti meilės ir dėmesio moters asmenybei, ne tik jai kaip mamai, juk ji ta pati įdomi, žavi, patraukli moteris, kurią jis vedė, nors ir pavargusi. Jei pastebite save jaučiant arba sakant "aš atidaviau tiek daug, o jie..." - jūs manipuliuojate. Niekas nieko jums nėra skolingas, kad ir kiek jūs padarėte. Daryti jūs renkatės laisvanoriškai, tad neteisinga reikalauti atgal. Taip, būtų gražu sulaukti dėkingumo, bet kiti to daryti neprivalo, turi vykti laisvanoriški, spontaniški mainai. Taigi, kai renkatės visko daryti (per) daug, atsakykite kodėl ir kam to reikia? Ar gali būti, kad slapta tikitės įvertinimo ir atsidėkojimo? Leidžiantis giliau, kelčiau terapinį klausimą, kodėl poreikis būti kažkam pačia svarbiausia ir viena vienintele yra toks akcentuotas?


Galimi du variantai: -arba savo tėvams buvote viena vienintele ir dabar nemokate priimti, kad gyvenime būna visaip, kad kartais (tiesą sakant netgi daug dažniau) reikės kažkuo su kai kuo dalintis. -arba priešingai, savo artimiesiems niekada nesijautėte pakankamai svarbi ir ypatinga, tad iki šiol kovojate savo šią vidinę kovą už dėmesį. Išeitis - terapijos ar savianalizės metu užauginti savo vidinį vaiką, vis dar alkstantį dėmesio. Kita spalva. Kai moterys atsiduoda motinystei, nebemoka būti "ne mama", kažkam paėmus vaiką jaučiasi lyg netekusios savo kūno dalies ir praradusios kažką svarbaus. Šiuos ženklus labai svarbu pastebėti kuo anksčiau, nes atsiskyrimo diena neišvengiamai ateis ir tuo metu bus labai svarbu mamai mokėti paleisti. Na o jeigu vaiko pavydite išskirtinai tik vyrui, kelčiau į paviršių santykių klausimą - už ką gi ant jo pykstate?

762 views0 comments

Recent Posts

See All

Comentarios


bottom of page