top of page
  • Writer's pictureMIS

Išpažintis #47

Susilaukėme pirmo vaiko kai man buvo 35, o vyrui 38 metai. Ir iš artimiausios aplinkos vis girdėjom juokelius, kad vėlokai sumąstėme, tai kiek mums ten bus metų, kai vaikui sueis 18-iolika, 40-mečiai jau anūkų laukia,... Nors suprantu, kad tai absoliuti nesąmonė, bet tos replikos žeidžia, ypač dėl to, kad pastoti bandėme 7 metus ir pavyko tik po n-ojo IVF (niekam apie tai nepasakojome). Dabar beprotiškai norime 2 vaiko ir vėl esame pagalbinio apvaisinimo kelyje. Nežinome kada pavyks, ar išvis pavyks. Bet sėkmės atveju būsime bent 3 metais vyresni nei pirmą kartą. Ir nors atrodo kvaila, širdyje kirba aplinkos pasėta abejonė, o gal tikrai vaikui reikia jaunesnių tėvų...


Išpažintį komentuoja psichologė dr.Gita Argustaitė-Zailskienė:


Sveikinu jus pasiryžus vėl pradėti pagalbinio apvaisinimo kelią. Jau ir įprastiniu būdu nuspręsti turėti antrą vaikelį gali būti labai nelengva, IVF taip pat prideda savo sunkumų, o tuo pat metu dar jaudintis dėl savo amžiaus – trečias sluoksnis neramumų, ir galiu tik įsivaizduoti, kokia emocinė košė jūsų galvoje.


Visi norime savo vaikams geriausio, ir visi turime dėl to kuo įvairiausių kabliukų, už kurių užkimbame ir nerimaujame. Sakau tai ne tam, kad numenkinčiau jūsų jaudulį, o tam, kad švelniai priminčiau, kaip normalu yra jaudintis dėl vaikų gyvenimo, savijautos, ateities ir kt. Šiuo metu štai esate susitelkę į savo amžiaus poveikį vaikams. Paprastai, kai nerimaujame, galima bandyti savo emocijas sušvelninti.


Galima paieškoti paramos iš panašų kelią praėjusių žmonių. Gal pažįstate ką nors, kas susilaukė vaikų tokio pat amžiaus ar vyresni? Ar įmanoma su jais pasikalbėti ir pasiklausti, kaip jiems sekasi ir kokį vaidmenį išties vaidina amžius? Jei aplinkoje nepasitaikys tokių žmonių, gal galima mėginti panašios paramos paieškoti internete? Taip pat galėtų būti naudinga kreiptis psichologinės pagalbos, kad galėtumėte išsakyti visas savo abejones ir iškloti savijautą profesionalui, kuris padės rasti tinkamiausią būdą judėti tolyn.


Dar vienas būdas – tiesiog paimti savo abejones ir nerimą už rankos, ir eiti į priekį kartu su jais. Sakote, kad beprotiškai norite antro vaiko. Aš manau, kad tas beprotiškas noras leis jums susitaikyti su tuo, kad nesijaučiate visiškai tvirti savo sprendime, ir pajėgsite daryti tai, ką norite daryti. Leisti sau nerimauti ir pamažu su tuo nerimu susigyventi kartais yra kone atlaidžiausias, švelniausias būdas vesti save per sudėtingas gyvenimo situacijas. Tikriausiai pastebėjote, kad niekur savo komentare nė neužsimenu apie galimybę nebandyti susilaukti antro vaikelio. Jei jausčiau, kad išties tai svarstote, kalbėčiau apie tai ir aš. Dabar gi mano palinkėjimas – rasti būdą tvirčiau jaustis savo abejonių fone.

950 views1 comment

Recent Posts

See All

1 Comment


Mes pirmojo vaiko susilaukėme būdami identiško amžiaus, taip pat laukėme ilgai. Per ketverius metus (man tuoj 40), susilaukėme trijų vaikų 🫣😍, o paskutinis netikėtai "užkibo" pats. Visai nesijaučiu sena. Jaučiu, kad augu kartu su savo vaikais ir daug ką išmokstu iš naujo. Aplink nemažai panašaus amžiaus pažįstamų ir draugų, kurie turi mažus vaikus, nors yra ir turinčių anūkų. Kiekvienam savo 😊

Like
bottom of page