Išpažintis #49
Man atrodo virstu ragana, kai tik mano vyresnėlis vaikas grįžta iš daržo: tampu nervuota, nes daugiau nieko atrodo negirdžiu, kaip tik zyzimus, pešimusis, visus ne ir nenoriu, pati nieko nespėju, o aplink chaosas. Pati vis dar esu VPA ir man įgriso, nes ryte/diena su vaiku ar vaikais jei ligos, vakare vėl su vaikais viena, savaitgaliais vėl su vaikais viena.
Prie vyro kabinėtis ir negaliu, nes jis dirba, jam ir įtemptas metas, plius kiekvieną laisvą minutę lekia prie projektas namas, nes būtinai reik pačiam viską daryt, nes samdyt yra brangu ir šiaip kad neprichaltūrintu. Ir taip jau virš metų, aš vis viena toje pat vietoje, jis vis kažkur kitur. Nu ir užknisa, ir esu nervuota, rėkiu. Blogiausia, kad matau, kaip mano nebegebėjimas susitelkt veikia vaikus. Vyresnysis dar yra gana jautrus ir didelis zirzalas, amžinai mykia, mane varo iš proto, aš pradedu rėkt, mes atrodo ir tolstam ir tai lyg atima tokį ir taip menką pasitikėjimą savimi iš pačio vaiko. Klaikiai pykstu ant savęs, kad negaliu nurimt, neužsipliekst, kad negaliu būt didesnė už vaikiškas emocijas.
Išpažintį komentuoja psichologė dr.Gita Argustaitė-Zailskienė:
Jūs kalbate spalvingai: sakote, kad virstate ragana, nieko nespėjate, aplink chaosas, viskas užknisa ir panašiai. Leiskite, aš tai išversiu šiek tiek kitais žodžiais: jūs dirbate tiek darbų ir bandote suvaldyti tiek dalykų, kad nieko nuostabaus, jog tai labai sunku ir jums kyla pyktis.
Man sunku įsivaizduoti žmogų, kuris ramiai ir švelniai plauktų per gyvenimą, nuolatos būdamas atsakingas už du mažus vaikus ir negalėdamas buities reikalų dalintis su partneriu. Tikiu, kad laikinai galima susitelkti ir bendro gėrio vardan pakentėti, bet jei tokia savijauta tęsiasi jau virš metų, tuomet kyla klausimas, kiek dar tai truks ir kiek jūs pajėgsite gyventi tokiomis poilsio ir ryšio su vyru nepritekliaus sąlygomis. Kiek apskritai ši situacija yra jums priimtina? Net jei ji atrodė priimtina iš pradžių, keičiantis gyvenimui savo nuomonę ir norus taip pat galima keisti. Namą pasistatyti – reikalas rimtas ir sunkus, tikiu, kad jūsų vyras atiduoda tam savo jėgas.
Abu šeimai duodate tai, ką galite duoti, tačiau atrodo, kad labai skaudžiai už tai susimokate. Jei tai jūsų šeimai nebetinka, galbūt būtų metas nuoširdžiam pokalbiui. Minite žodį „kabinėtis“, tačiau aš nesutinku, kad tai būtų kabinėjimasis. Juk nebūtina staiga išlieti ant vyro visus skaudulius, galima apgalvoti, suplanuoti pagrindines mintis ir pakviesti jį ramiam pokalbiui. O pokalbio eigoje ir paaiškės, kas bus toliau. O kol visa tai sprendžiasi, kviečiu jus, kaip ir kitas pavargusias mamas, pagalvoti, kaip galima būtų pasilengvinti sau dienas: kiek įsitraukti galėtų kiti artimieji, ar yra galimybė anksčiau nei planuota išleisti mažąjį į darželį, sakykim, pusdieniui.
Galbūt yra draugių, su kuriomis galima reguliariai pasimatyti ir bent taip atrasti sau šiek tiek prasiblaškymo. Manau, kad dabar svarbu kaip įmanoma įlieti šiek tiek spalvų jums į kasdienybę, o visa kita palikti neskubant apmąstyti ir kalbėtis su vyru.