Išpažintis #50
Sveikos mamulės. Turbūt reta kuri susiduria su tokia “problema”. Turiu 2 metų todlerį. Aš-gydytoja, didžiąją mėnesio dalį dirbanti budėjimais paromis, vyras - bankininkas, todel Kiekvieną vakarą yra namie. Viskas prasidėjo nuo to, kad vaikas vakarais kartais pradėjo prašytis, kad jį migdytų vyras. Galiausiai viskas peraugo į tai, kad turi migdyti TIK vyras, nes jei jis namie todleriui pasakymai “tėtis negali” negalioja. Jei noriu aš migdyt, tėtis turi literaliai išeit iš namų kad vaikas jo nematytų.
Kame problema? Mom guilt. Nereali. Kurios mamos vaikas Jos nenori prieš miegą? Suprantu, kad jie turi savo ritualus ir tetis yra jo globejas nr.1, nes mama dirba. Ar tai pasikeis? Visos aplink savo “džiaukis, kad tavęs tiek nereikia”. Bet aš visiškai nesidžiaugiu, nes jaučiuosi visiškai nereikalinga.. p.s. Santykiai su vyru puikūs.
Išpažintį komentuoja psichologė dr.Gita Argustaitė-Zailskienė:
Mes, kaip visuomenė, esame pratę, kad mama yra pagrindinė vaiko globėja, o tėtis visuomet antrame plane, tad mamą labai sukrečia, jei kokiam nors reikalui vaikui labiau reikia tėčio. Tačiau jūsų atveju viskas labai suprantama: maži vaikai dažniausiai yra tikri įpročių ir pasikartojančių veiksmų maniakai, ir jei per laiką susiformavo įprotis, kad migdymas lygus tėčio buvimui šalia, tai sėkmės, bandant tai pakeisti…
Pabandysiu įpūsti truputį pasitikėjimo savo ir vaiko ryšiu. Ruošimasis miegoti vaikui vargiai atrodo kuo nors ypatingas dalykas. Gal mieliau būtų dar pažaisti ar ko nors skanaus pakramsnoti, tad miegoti eiti dažniausiai nelabai norisi, bet nereikėtų migdymo momentui priskirti tokios didelės reikšmės. Mano nuomone, tai yra tik dar vienas momentas rutinoje, ir vaiko polinkis tėčiui sako, kad taip jam yra tiesiog įprasta, o ne kad svarbiu momentu jam nereikia jūsų. Kitaip tariant, migdymas gali būti niekuo neypatingesnis už valgymą, ėjimą į darželį ar susitikimą po kiekvieno budėjimo. Vadinasi, galima palaikyti savitą ryšį su vaiku per kitus dienos įvykius. Ar turite savų įpročių, ritualų su vaiku? Jums jie galėtų atstoti migdymą, o vaikui būtų smagu pabūti dviese su mama. Galbūt pamatytumėte, kad į tą pabuvimą vaikas neįsileistų tėčio, ir staiga pasijustumėte kitoje barikadų pusėje.
Galite prisigalvoti ko tik širdis geidžia: dviese važiuoti valgyti keksiuko jums pasnaudus po budėjimo, savaitgaliais eiti pasivaikščioti iki žaidimų aikštelės, skaityti knygas susisukus po antklode. Aš fantazuoju, pafantazuokite ir jūs. Abu tėvai gali sau susikurti sąlygas turėti artimų akimirkų su vaiku, ir aš tikra, kad jums tai pavyks. Galite paprašyti vyro, kad per „jūsų“ akimirkas pasitrauktų į šoną ir leistų vaikui savo dėmesį sutelkti tik į jus ir tai, ką kartu veikiate. Gali būti, kad pamažu, laikui bėgant, ribos trinsis ir tiek migdymas, tiek visa kita pataps ne mamos ar tėčio veikla, o tiesiog dar vienu dalyku, kurį veikia tas, kas tuo metu gali veikti. Svarbu nenuleisti rankų. Pasikalbėkite su vyru, paprašykite jo palaikymo ir paramos. Platesniame kontekste „noriu tėčio“ nereiškia „nenoriu mamos“. Vaikui reikia jūsų abiejų, tik jis pats nemoka tuo pasirūpinti, tad teks jums. Neleiskite nusivylimui ir kaltei jūsų atitraukti nuo vaiko. Tiesiog bandykite, bandykite ir dar bandykite.