Išpažintis #51
Nekenciu savo vyro. Iki vaiko gimimo visko buvo. Net smurto. Po , aciu dievui, smurtas fizinis baiges, bet ne psichologinis. Pastovus izeidinejimai, buvimas auka (taip taip, po to kai mane iskolioja vis tiek as kalta, nes as matot ji isprovokavau pvz paklausdama “kodel siandien tu toks piktas”). Nekenciu jo.
Neleidzia jis man net savo emociju turet “nenoriu dabar tavo sudu klausytis” pasako beveik kiekviena vakara kai nueinu pas ji po to kai uzmigdau vaika. Daug kartu esu galvojus ar vaikui geriau jokio tevo, ar toks neempatikas savanaudis tevas…. Kuris apart pykcio neturi jokios kitos emocijos ir visada issilieja ant manes. Kartais net manipuliuojant vaiku: “nemyli taves mamyte” “matai, nenori taves mamyte” ar panasiai. As auginu vaika prieraisiai, kaip zmogu, leidziu emocijas, gilinuosi i raida, atiduodu visa save. Vaikui beveik 2 metai, vis dar zindau per skausmus, nes bijau kad nemokesiu uzmigdyt kitaip… o vyras juk ir be “papu” uzmigdo - ha ha, bajeris.
Yra bandes kelissyk dienos miegui - sake nebandys daugiau, maisto ruosimas man, namai man, viskas man! O as dar prie to ir islaikytine ir barakuda isvadinta kartais bunu, nors gaunu ismoka, sau nieko neperku, esu su vaiku 24/7, laiko sau neturiu, nes po darbo jis pavarges nuo darbo, tai juk nebus su vaiku. Aisku, 1 karta i 2 savaites jau kartais pavyksta priprasyt iseit i lauka dviese, bet nu salygos idealios tam turi but. Ir zinoma as pasilikus “atsipalaiduoju” su pagaliau isplaunama galva ir namu tvarkymusi - kuo imanoma daugiau uzduociu, kuriu neina padaryt su vaiku ant ranku. Pietu miegus miega tik su manim, nakti miega tik su manim salia. Tai nera kada daryt tu darbu. Zodziu. Stoga rauna. Viskas. Pavargstu list i sikna. Labai. O blogiausia, kad tas ponas auka, uz kuri VISKAS padaryta tik pretenzijas reiskia ir dar tampa auka visose situacijose: vakar ale pajuokavo, kad va mamai savo pasakys, kokia as barakuda… Ir as rimtai pasakiau, kad mane skaudina tokie dalykai, kai jis taip sako. Sake, kad juk niekada nera taip sakes! Vapse vel as cia prisip”sineju! Ir susiraukes buvo visa vakara, man sake net neateit i pirma auksta po dukros uzmigdymo, nes pavargo nuo mano prisiknisinejimo…
As pavargau, pavargau visiems sypsotis, but ramybes uostu savo vaikui,, kad tik nepamatytu mamytes liudint/verkiant! Mhm, nebemoku verkt. Literally. Nemoku. Moku kaip ugnikalnis issiverzt kai jau viskas per krastus lipa. Nekenciu savo gyvenimo. Bet begalo myliu savo dukra. Ejau pas psichologe (tiksliau nuotolini pokalbi turejau, o vyras su vaiku pro langa ziurejo vis, mojuodami demesiui, kad atsipalaiduot lengviau zinot butu)…. Kaip ir visada “einam paziuret ka mamyte daro” kai uzsidaro mamyte minutei tualete. Kosmaras. Kosmosas. Be galo sunku eit per viska vienai. Neturet su kuo pasitart. Negalet pasikalbet apie jausmus, nes juk cia proto knisimas vyrui! Uz nieka! Ir taip jau gi daug daro… praktiskai viska (labai sarkazmas). Myliu savo vaika, labai. Labai, noriu visko pasaulyje geriausio, o ypsc kad neturetu tokio partnerio,,, bet bijau, kad matydama toki pavyzdi seimoje, ji bus tokia pati engiama… skaudinama… neisklausyta… as nenoriu, kad ji nei akimirka jaustusi kaip jauciuosi as beveik kasdien….
Turbut vis tiek niekas neskaitys. Tai nera ko atsiprasinet uz nelietuviskas raides ir klaidas. Tiesiog emocijoms nera laiko skyrybai teisingai ar maigymui lietuvisku raidziu, Pavargau. Nuo. Gyvenimo.
Išpažintį komentuoja psichologė dr.Gita Argustaitė-Zailskienė:
Skaitydama jūsų istoriją, vis pagaunu save galvojančią, kuo aš jums galėčiau būti naudinga. Kai moterys kalba apie sunkius santykius su vyru, aš galiu padėti pamatyti, kokia yra tikroji emocinė situacija šeimoje, galiu pagelbėti suvokti, ko norisi ir ką toliau daryti.
Man rodos, visa tai jūs pati jau žinote. Įvardijate, kad vyrui jaučiate neapykantą, nusivylimą, pyktį, nuoskaudą ir pasakojate apie įvairaus pobūdžio smurtą, kurį patiriate. Sakote, kad jumis nesirūpina, jus kaltina ir skaudina. Vadinasi, jaučiate, kaip blogai jums šioje santuokoje ir kaip nieko iš jos negaunate. Kartais moterys dvejoja, ar tikrai skirtis, nes santykiuose pasitaiko prošvaisčių ir šilumos akimirkų, o iš jūsų pasakojimo nė to nesimato. Atrodo, kad mintyse viskas jau sudėliota į stalčiukus, apsvarstyta ir pradėta gedėti, kitas žingsnis – sprendimas likti ar išeiti.
Matau, kad realistiškai suvokiate, kas vyksta, ir neteisinate nepateisinamų veiksmų. Nebijote įvardyti savo jausmų, pastebite manipuliacijas ir atpažįstate smurtinį elgesį. Svarstote apie situacijos pasekmes dukrai, kreipėtės pagalbos į psichologę. Iš to, ką išvardijau, sprendžiu, kad tvirtai stovite ant kojų ir galite pasirūpinti savimi ir vaiku. Tai svarbios savybės, kurios jums padeda ir dar padės krizės laikotarpiu. Sakote, kad neturite nė pasitarti su kuo. Gal yra tėvai, gal kitų giminių ar draugių? Gal kas nors gali padėti jums susidoroti su emocine našta, kurią dabar nešate, arba prisidėti prie vaiko priežiūros? Gal verta įsileisti žmones į savo sunkumus, kad juose pasidarytų bent kiek mažiau vieniša? Kita mano mintis – apie galėjimą priimti sprendimus ir veikti. Kiek jaučiatės stipri, galėdama kovoti už save ir savo dukrą?
Smurtiniuose santykiuose vyksta sistemingas aukos menkinimas ir įtikinėjimas, kad ji nieko verta, nieko negalėtų pasiekti be tariamos smurtautojo paramos. Rodos, tai vyksta ir jūsų šeimoje. Skatinu kreiptis į artimiausią moterų krizių centrą, kur jums bus suteikta psichologinė ir teisinė pagalba. Kad ir kaip ten bebūtų, jūs turite pilną teisę jaustis blogai ir dėl tokios savijautos priimti jums palankiausią sprendimą. Jūs gyvenate gyvenimą sau, o ne kito žmogaus gerovei, pamindama save. Linkiu jums stiprybės ir drąsos daryti tai, ką norisi daryti.