Išpažintis #52
Supratau, kad jaučiuosi mirusi - dead inside, manęs kaip tokios nebėra, yra tik vaikų aptarnautoja. Supratau, kad motinystėje yra daug nuobodulio. Ir darymo to, ko nenori daryti. Pavyzdžiui, nenoriu eiti į žaidimų aikšteles.
Galvoju, kada jaučiuosi esanti gyva? Kai praktikuoju savo hobį. Bet dabar esu padariusi pertrauką dėl svarbios priežasties. Jaučiausi gyva, kai buvau su vyru ekskursijose, kai sužinojau, pamačiau kažką nauja, kai pabendrauju giliau/įdomiau nei small talkas. Ta prasme, nereikia bendrauti apie „aukštus“ dalykus, bet kai yra tas susiclickinimas su kitu žmogumi. Tokios progos būna gana retai. Trūksta ir nuoširdaus ryšio su žmonėmis. Nesu visiškai nesuprasta ar vieniša, turiu keletą artimesnių draugių.
Viena jų užsienyje, su kita jaučiu nutolimą. Visi sako, nu tai eik bendrauk, daryk ką nors. Buvau ne viename mamyčių susitikime, bet jie būna awkward small talkai apie vaikus. Ilgiuosi gyvenimo iki vaikų, laisvės. Kartą turėjau mieste kelias minutes viena, kol vyras nuvežė vaikus ir dar nebuvo atvažiavęs pas mane. Jaučiausi keistai, nes tiesiog pasivaikščioti po parduotuves vienai yra prabanga. Galvojau, ant kiek esu įkalinta, kad net pasivaikščiojimas kelias minutes vienai yra toks sweet jausmas.
Vaikščiojau tarp kitų žmonių, merginų, kurios turi visą pasaulio laiką rinktis ir matuotis drabužius, porų, ramiai einančių kažkur. Visada yra tas kalėjimo jausmas, nes turi derintis prie vaikų režimo, jei išeini, kažkas juos prižiūri, žinai, kad laikas tiksi, tuoj reikės grįźti. Jaučiu mažai džiaugsmo, viskas atrodo yra tik darbas, net išsiruošimas į lauką kažkoks stresas. Net maistas nebeskanus.
Išpažintį komentuoja psichologė dr.Gita Argustaitė-Zailskienė:
Sutinku su jumis, kad motinystėje yra daug nuobodulio. Ir kaipgi jo nebus – vaikai už mus bent kokia dvidešimčia metų jaunesni, tai net ir atmetus nuobodžią buities rutiną, jie nėra labiausiai smegenis stimuliuojantys kompanionai.
Aš taip pat pažįstu jausmą, kad vaikų auginimas iš dalies įkalina tarp miego, maisto, namų tvarkymo, režimo ir tų pačių žaidimų aikštelių. Ilgėtis senojo gyvenimo irgi labai suprantama. Jūsų aplinka lyg ir teisi, kad reikia „eiti bendrauti, daryti ką nors“, bet pasakyti lengva, o rasti prasmingo bendravimo ir darymo gali būti tikrai sunku. Motinystėje iš tikrųjų labai norisi, kad bendravimas ir veikla turėtų prasmę, pakrautų, išlaisvintų.
Nebelieka laiko ir kantrybės tuštiems pasiplepėjimams su pusiau pažįstamais žmonėmis, nes laikas yra prabanga, kantrybė taipogi. Jei nuspręstumėte dar bandyti ieškoti gilesnio bendravimo, skatinčiau apmąstyti, kur jo galima rasti. Vargu, ar susiclickinsite su žmonėmis susitikimuose, kur klega vaikai, ar bendraudama su atitolusiomis draugėmis. Manau, kad užsinorėjus reikės gerokai pasukti galvą, kaip galite duoti sau geriausią šansą rasti sėkmės bendravime: gal kokiame knygų klube, gal naujame hobyje ar net psichoterapinėje grupėje.
Bendravimas bendravimu, o aš dar noriu atkreipti dėmesį į jūsų savijautą. Minite, kad džiaugsmo mažai, viskas yra darbas, maistas nebeskanus ir jaučiatės viduje mirusi. Jūsų nepažįstu, bet skaitant man skamba varpai kaip iš vadovėlio: ar nebus tai - depresijos požymiai? Negalėjimas patirti malonumo ir rasti džiaugsmo tame, kas anksčiau džiugino, taip pat toks sustingimas savyje ir liūdesys mastant apie tai, ko dabar nėra, gali byloti apie tai, kad jums būtų pravartu pasikalbėti su specialistu, t. y., psichologu, psichoterapeutu ar psichiatru. Jokiais būdais negaliu siūlyti diagnozės vien tik iš tokio trumpo laiškelio, tačiau manau, kad tokia konsultacija galėtų būti naudinga.