Išpažintis #56
BIJAU jog vaikas užaugs. Taip taip, skaitau išpažintį kur mama nori jog vaikas užaugtų, o man
priešingai - noriu mažiuko visą gyvenimą. Kūdikystė buvo sunki ( vaikui dabar 2m) labai
neramus, daug verkiau, buvo sunku, esame tik aš ir vyras, nes gyvename toli už jūrų.
Tačiau, kai sukako metai + aš nebegaliu žiūrėti senų jo nuotraukų, nes kūkčioju vos pamačius, man skauda kai aplinka sako “o, koks jau didelis”. Kasnakt palieku vyrą miegoti vieną, nes einu pas mažylį, viduje nenorėdama praleisti nei vienos sekundės - toks mažas jis nebebus.. Man darosi baisu, jog tai nėra normali būsena, man sunku priimti faktą, kad vaikas auga, ir
džiaugtis tuo. Prašau prašau prašau, patarkite man
Išpažintį komentuoja psichologė - psichoterapeutė Sigita Pūrienė:
Sveiki,
Ačiū už išlietą širdį. Tikrai daug emocijų jūsų laiške, bet turbūt dar daugiau gyvenime. Pabandysiu jas atliepti. Skaitydama jūsų laišką, jaučiu tokį tarsi desperatišką norą sustabdyti laiką. Kas deja, bet neįmanoma. Todėl šitas jūsų neišsipildęs lūkestis vis tiek anksčiau ar vėliau gali atnešti nusivylimą. Bet tuo pačiu išmokys priimti savo žemiškumą ir lygybę su visais. O dabar pabandykime suprasti, iš kur ta desperacija.
Kodėl jūs bijote, kad vaikas užaugs, negaliu atsakyti, bet galiu pabandyti užduoti jums pačiai klausimus, kurių išklausinėčiau terapijos metu. Gal jie jums padės pačiai rasti atsakymus.
Ką jums reiškia vaiko augimas?
O kas būtų, jei vaikas daugiau nebeaugtų? Ką jums tai duotų?
Ką jums reiškia auginti ,,mažą“ vaiką? Iki kada ,,mažas“, o kada jau ,,didelis“?
O ką reiškia auginti ,,didelį“ vaiką?
Ar ,,didelis“ vaikas lygu nelaiminga motinystė?
Su kuo jums asocijuojasi laiminga motinystė?
Koks vaizdinys iškyla, kai galvojate apie save kaip mamą?
Ar po tuo negali slėptis pačios baimė keistis?
O dabar leisiu sau pafantazuoti. Nes iš to ir tiek, kiek parašėte, sunku kalbėti konkrečiai.
Gal po šia baime slepiasi nusivylimas savimi ir motinyste, kad pati pradžia nebuvo tokia išsvajota, o dabar, tarsi bandote atsigriebti hyperkompensuodama – skirdama perdėtą dėmesį vaikui, net santykių sąskaita?
O gal kažkur giliai tūno gyvenimo pokyčių baimė? Gal baisu sugrįžti į darbą?
O gal tikėjotės motinystės atostogų metu save atrasti, kažką savyje pakeisti, gal net sukurti verslą, bet tai nepavyko ir norisi išsikovoti dar šiek tiek laiko?
Galbūt šiek tiek idealizuojate motinystę, auginant mažą vaiką?
O gal tikite posakiu ,,maži vaikai - maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai“ ir tarsi bandote užstrigti amžinai su tuo mažiuku, kad tik tie dideli vargai neateitų?
Atsakymus į šiuos klausimus laikui bėgant tikrai rasite, bet šiandien noriu tik jus palaikyti ir pasakyti, kad net jei vaikas nebeaugtų, augsite jūs. Keisis jūsų mąstymas, patirtys,
supratimas, ir pokyčiai vis tiek įvyks. O gal pavyktų pabandyti į pokyčius pažiūrėti ne pro
baimės akinius, o pro smalsumo? Ką gi motinystės man dar atneš? Tikiu, kad nuostabių
akimirkų tikrai netrūks.