Išpažintis #25

Sveiki, manau pribrendo laikas kažkam iš pasakoti savo minčių kratinį.

Didžiausias bėda yra kad nemoku vertinti to ką turiu dabar,vis krapštaus po praeitį ir dėlioju visokius scenarijus kas būtų jeigu būtų. Kaži ar yra įmanoma kažkaip to scenarijų dėliojimo atsikratyti?

Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:

Kartais renkatės gyventi praeityje kai jūsų šiandieninis gyvenimas nėra toks laimingas, kokio norėtumėte.

Romantizuodami praeitį tarsi bandote praskaidrinti niūrią dabartį. Koncentruodamiesi į tai kas buvo, jūs ir toliau atsiribojate nuo dabarties problemų, nukreipiate nuo jų dėmesį, nepaliekate joms laiko ir vengiate jas spręsti.

Labai lengva įsivaizduoti "kaip nuostabiai gyvenčiau, jeigu tik būčiau..." , nes nėra galimybės to patikrinti, jūs nežinote kaip iš tiesų būtų, jei būtumėte pasielgę kitaip. Todėl kelkite klausimą, ko šiandien trūksta, kad jaustumėtės laiminga? Kaip galėtumėte to pasiekti? Laimė nėra tai, kas ištinka, ji kuriama konkrečiais veiksmais, nuosekliai siekiant to, ko gyvenime norisi. Be to, kaip ir autorė rašo, galvodami apie praeitį trukdote sau mėgautis dabartimi, pastebėti naujus dalykus, naujas galimybes. Selektyviai atrenkant tik tam tikrus prisiminimus jie tampa priekaištais ir fiktyviais "įrodymais", kad dabar yra blogai.

Kita priežastis kodėl vis gręžiojamės į praeitį yra perdėta savikritika, nelankstūs ir labai aukšti lūkesčiai sau, baimė suklysti, polinkis save bausti ir kaltinti (angl. overthinking). Toks gręžiojimasis yra įprotis, dažniausiai atsirandantis augant kritiškoje, reiklioje, taisyklių ir pareigų pilnoje aplinkoje. Nuolat sau primindami klaidas ir baksnodami į neigiamus dalykus, jūs ir toliau stiprinate nepasitikėjimą savimi, generuojate bejėgiškumą, liūdesį ir silpninate motyvaciją pokyčiams.

Taip pat menksta jūsų problemų sprendimo įgūdžiai, nes vis bandote pakeisti dalykus, kurie yra nepakeičiami. Taip, galbūt šį kartą suklydote. Tačiau ar iš tiesų jūsų elgesys toks amoralus ir neteisingas? Remkitės faktais, ne emocijomis. Yra sveikas apgailestavimas padarius klaidą ir savigrauža. Tuomet pagalvokite kaip galima ištaisyti, atsiprašykite ir judėkite toliau. Pakeiskite nuostatą "bausti save už praeitį" į "ko galėčiau iš šios situacijos pasimokyti".

Na, ir atpažinkite, kai neadekvačiai prisiimame kaltę už įvykius, kurių nesukėlėte. Taip pat, kai tik užsiimsite savigrauža, dažniau užduokite sau klausimą ką galite dėl to padaryti DABAR? Šis paprastas klausimas padeda sugrįžti į šiandieną.

Dar labai svarbu peržiūrėti lūkesčius sau. Kaltės jausmą sukelia prielaida, kad kažką padarėte negerai, ne taip, kaip privalote. Kas jūsų gyvenime nustatinėja taisykles? Ar jūsų lūkesčiai sau yra adekvatūs situacijai? Ar lūkesčiai lankstūs? Nes vienoje situacijoje reikės 100% jūsų atsidavimo, o kitoje tikrai užtenka 10%? Kiek jūsų gyvenime yra "privalėjimų", o kiek "norėjimų"? Nes laimės ir pasitenkinimo pagrindą sudaro gebėjimas gyventi autentiškai - taip, kaip tinka jums, o ne taip, kaip "reikia".