Aš kaip suprantu tą mamą kuriai su galva negerai...ir taip sakau nes pati tokia esu,ta patį jaučiu. Norėčiau išsilupt save ir išlipt arba smegenis ilšlupt lauk nu nes kažkas ne to jose. Bent jau man visa šita dėl nuostabiojo miego trūkumo,nes vaikas nemiega ilgiau nei valanda pats nuo gimimo,turi tada vėl migdyt,o jau beveik pusantrų metų.
Ir viskas su juo gerai,pas gydytojus buvom. Bet va mamytei su tuo negerai,nes jau kūkū visiškai. Niekas išleist negali nes vaikui tik mama tinka kitaip net purtysis iš klykimo ir isterijos. Tai va tiek. Aj ir apie gydytojus-kol maitini bent mano atveju nieko pasiūlyt negali,turiu pati pailsėt ir pamiegot(mhm,joooo,easy peazy) o vaistų maitinančiom nerašo.
Tai žodžiu kapanokis kaip nori ant to savo siūlo galo. Aš tik kai jau nebegaliu tėškiu galvą į sieną iš visos jėgos. For real. Nu nes su galva tai negerai,o žudytis negali nes kaip čia vaiką paliksi klykiantį.
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
KOMENTARAS ATNAUJINTAS
Mielos Mamos, išpažinties komentaras iššaukė daug įvairių reakcijų, tad kilo būtinybė pakomentuoti jį plačiau.
Visų pirma, kiekvienoje išpažintyje – tikrai labai mažai informacijos, kad turėčiau teisę duoti patarimą, kaip elgtis. Mano komentare buvo iškelta dilema (o ne jokiais būdais duotas patarimas): ar žindymas yra tikslingas ir prasmingas, jei jis yra priežastis Mamai negauti medikamentinės pagalbos, apie kurią ji kalba.
Labai trumai, psichologija sako (tyrimai ir literatūra), jog maitinimo klausimą sudaro ne tik maitinimas pienu. Maitinimą sudaro ir emocinis maitinimas kai kiekvienas vaikas labai godžiai reikalauja pamaitinti jį emociškai.
Mama, kaip pirminis objektas kūdikiui, yra ir transformuojantysis psichologinis konteineris – vaiko emocinis aparatas tik formuojasi. Todėl tam, kad mama galėtų perdirbti ir išsakyti visus mažylio poreikius, jausmus, nepasitenkinimą, mamos psichiniame aparate be abejonės turi būti vietos tam. Jei Mamos konteineris užimtas asmeninėmis bėdomis ar nerimu, patologiniu nuovargiu, aišku sunku bus priimti dar ir mažylio reikalavimus perdirbti ir jo emocijas. Taip, deja, gaunasi užburtas ratas.
Taigi, pereikime prie antro, labai svarbaus momento, kad Mama, kaip pirminis objektas kūdikiui ar šiuo atveju 1,5 metukų vaikučiui, pati save apibūdina šiais žoždžiais: “norėčiau išsilupti save”, “kapanokis kaip nori ant siūlo galo”, “AŠ TIK KAI JAU NEBEGALIU, TĖŠKIU GALVĄ Į SIENĄ IŠ VISOS JĖGOS”. Ir dar priduria: “For real”. “Žudytis negaliu – kaip paliksiu vaiką”. Mama tampa agresore pati sau. Ji kalba ir apie gydytojus: „kol maitinu bent mano atveju nieko pasiūlyt negali, turiu pati pailsėt ir pamiegot (mhm,joooo,easy peazy) o vaistų maitinančiom nerašo“. Reiškias, Mama jau net apie medikamentinę pagalbą galvoja, kreipėsi dėl jos, tačiau negali ja pasinaudoti ir pati pasako priežastį, kodėl. Ir tai yra visa turima informacija, kuria galima disponuoti be jokių papildomų interpretacijų kas – kaip – kodėl.
Tačiau raudona vėliava dėl mamos psichologinės būsenos plėvesuoja labai plačiu diapozonu. Ir, kaip pavyzdį pateiksiu: atsidūrus avarinėje situacijoje lėktuve, pagrindinė taisyklė tokia: deguonies kaukę užsidėti pačiam, po to – vaikui. Taip ir čia: kaip įmanoma greičiau pasirūpinti savimi, nes kaip labai teisingai kažkuri Mamų čia rašė „iš minus 10 rezervo motinystė labai sunkiai gaunasi“.
Aš labai linkiu Mamai savo būklę išsikelti prioritetu. Nes net nereikia būti psichologu, jog suprastumėm, kad galvos daužymas į sieną for real – labai rimtas ženklas ir, kad Mamą tikrai visi supras bei palaikys, jei ji visgi pasirinks gauti medikamentinę pagalbą sau.