Aš bijau visko. Baimė lydėjo mane visą gyvenimą, bet atsiradus vaikui, ji rado savo kelią per vaiko sveikatą.. Ir bijoti yra normalu, žinau. Bet aš jau pasiekiau next level.
Bijau, kad vaikas nukris. Nuo didesnių garsų jau krūpteliu.. Bijau, kad susirgs, dėlto nevedu kur gali čiupinėti viešus daiktus. Bijau jį prileisti prie kitų žmonių, nes užsikrės. Bijau eiti į lauką, nes peršals. Ir t.t. Sau padėti bandžiau, bet su kiekvienu vaiko augimo etapu - baimių tik prisideda. Nenoriu jį užauginti tokiu bailiu kaip aš, noriu sau padėti. Ar perdėtas baimės jausmas išvis pagydomas?
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Perskaičius Jūsų išpažintį pirmiausia išsikėliau sau klausimą: ar tai - baimė, ar tai - nerimas?
Leiskite paaiškinti: baimė yra emocinis atsakas į realią ar numanomą neišvengiamą grėsmę, o nerimas yra būsimos grėsmės numatymas (nebūtinai realios). Nerimui būdinga atsargus ir vengiantis elgesys (visi Jūsų išvardyti pavyzdžiai). Situacijų vengimas taip padeda sumažinti nerimo ar baimės lygį. Ir, kaip ir rašote, palaipsniui vengimo laukas darosi vis platesnis ir kuo jis platėja, tuo labiau trikdo žmogaus gyvenimą.
Jūs užsimenate, kad baimė Jus lydi visa gyvenimą. Taip, daugelis nerimo sutrikimo
užuomazgų jau atsiranda vaikystėje ir paprastai išlieka jei į juos nėra kreipiamas dėmesys ir simptomai nėra gydomi. Įdomu būtų panagrinėti, kokie yra Jūsų pačios šeimos scenarijai ir kokie jie galbūt yra perduodami iš kartos į kartą. Kokios buvo Jūsų asmeninės patirtys ir kaip galbūt tas patirtis dabar nesąmoningai, kaip ir rašote - inkorporuojate savo vaikui, nes baimės simptomas visada glūdės šešėlyje ir reikalaus savo teisės “išvysti” dienos šviesą.
Baimes ir nerimą valdyti galima tiek medikamentine, tiek nemedikamentine pagalba.
Pirmiausia žinoma į šį klausimą Jums atsakytų specialistas. Rašėte, kad padėti sau bandėte, bet neužsiminėte – kaip, nes iš esmės pirmi žingsneliai turėtų būti kreipimąsis į terapeutą.
Dažniausiai tokiais atvejais (ir patikėkite, Jūs ne viena tokia) - vienas esminių terapijos
užduočių būtų nustatyti, kur visgi yra kančios šaltinis. Labai sveikintinas momentas tai, kad pripažįstate ir atpažįstate problemą, prisiimate atsakomybę už savo vaiko ateitį. Linkiu Jums kuo didžiausios sėkmės kelyje į ramybę.