Prieš ateinant dukrai visada sakiau jog nebūsiu tokia mama kaip mano - griežta, šalta ir nemokančia reikšti emocijų. nei gražių, nei liūdnų.
Augdama buvau tėčio dukrelė, jis visada guldydavo miegot (mamai neleisdavau), jis mane išklausydavo ir suprasdavo. Žinau kodėl mama yra tokia, tai lėmė kaip ji užaugo ir ji pati tai sakydavo. Tačiau man visada trūko to ryšio kurį. matydavau aplinkui kai gali atvirai pasipasakot mamai. Prieš gimstant dukrai visada sakiau jog tai mano pašaukimas - būti mama. Tačiau po sunkaus gimdymo ir nelengvų pirmų metų užsidarius covido laikais išėjau dirbti (tada dar remote) kai jai nebuvo net metų, nes tiesiog nebegalėjau savęs daugiau atiduoti jai ir tikrai buvau nelaiminga.
Vis labiau einant tolyn, tuo daugiau aš jaučiu persiplėšus tarp noro dirbti ir atkurti save kaip asmenybę ir būti gera mama. Vis randu save situacijose kai nesuvaldau emocijų, esu griežta, netenku kantrybės ir šiaip noriu mažiau leisti laiko su dukra. Ir tada mane apima dar didesnis kaltės jausmas,, nes jaučiu kaip patampu savo mama - kuri nenorėjo suprasti mano jausmų ir tiesiog buvo griežta dėl visko. Mano dukra dabar perėjo prie tėčio. Kai kas nors nutinka, ji bėga pas jį o nebe pas mane, nori žaisti su juo o ne su manim. Ir man tai skauda. Suprantu tą specialų ryšį, bet taip pat pykstu ir noriu jog vyras būtų griežtesnis ir panašėtų į mane - gal taip bandydama saugot tą santykį su dukra?
Taip ir kovoju savyje su noru būt geriausia mama, nebūt mama kurią turėjau, būt geriausia savo srities profesonale ir dar reikia kažkur įterpti kur būt gera žmona. Kaip prioritizuot, kaip nepersiplėšt?
Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:
Vienas iš būdų nepersiplėšti - nesistengti visur būti geriausia, užtektų būti pakankama.
Taip, santykių su tėvais paradoksas yra toks, kad net jei "prisiekiame" būti kitokie, elgesio pavyzdį mes vistiek turime tik tokį. Protu suvokiame, kad tai destruktyvu mums asmeniškai ir mūsų santykiams, bet toks elgesys yra geriausiai pažįstamas, įprastas, aiškus ir šia prasme saugus.
Vaikai, kad sužinotų ir išmoktų dalykų apie pasaulį, stebi artimuosius ir modeliuoja. Vienas iš emocinės brandos požymių yra atėjus laikui atsiskirti nuo savo modelio ir susikurti autentišką buvimą, tapti unikaliu, tapti savimi. Jei iš mamos sumodeliuoti elgesio būdai jums darosi per ankšti, ne(be)(pa)tinka, pats metas atsiskirti ir surasti save, juo labiau, kad destruktyvų elgesį atpažįstate. Emocijų raiškos, atjautos, įgūdžių kurti ryšį galima išmokti.
Kalbant apie jūsų santykį su savo dukra, formulė yra tokia: kai atmetate savo mamą, jūs atmetate jos antspaudą savyje ir viską, ką ji perdavė; tai trukdo jums pamilti ir priimti save kaip mamą, mėgautis mamos vaidmeniu, būti jame ir kartu megzti šiltą santykį su savo dukra. Jūs tiesiog pildote sau įsakytą teiginį "niekada nebūsiu (tokia kaip mano) mama!!!" Jūs neišvengiamai turite kažkurią mamos dalį, nes esate jos dukra, tad neišvengiamai esate tuo, ką vadinate "bloga" (griežta, šalta, nutolusi) ir bandote save atmesti. Kai suprasite, įsileisite į širdį mamą tokią, kokia ji yra, tuomet pamilsite jos pėdsaką savyje, galiausiai priimsite save kaip mamą ir tapsite šiltesne savo dukrai.
Kalbant apie tėčio vaidmenį, kai fizinių vaiko poreikių sumažėja, kai mama tampa mažiau gyvybiškai svarbi, vaiko gyvenime natūraliai atsiranda daugiau vietos tėčiui. Kai kurios mamos sustiprėjusį vaiko ryšį su tėčiu priima skausmingai: jaučia pavydą, vienatvę, ilgesį, nori ir toliau būti ta vienintele, svarbiausia ir visu pasauliu savo vaikui. Ji pasijunta nesaugi ar netgi išduota. Kai moteris tiki, pasitiki savimi, vaiku, vyru, ji lengviau paleidžia.
Atsiskyrimas nuo mamos vyksta ne dėl to, kad mama "bloga", tai natūralus ir netgi būtinas procesas, neskubėkite padaryti neteisingų išvadų ir priimti visko asmeniškai. Net jeigu turite savybių, kurios jums nelabai patinka, savo dukrai vistiek esate vienintelė, ypatinga ir stengiatės viską daryti gerai kaip tik galite.