Nemiegojau visa naktį, nuo ryto verkiu ir negaliu sustot. Nemiegojau ne dėl to, kad vaikas neleido, o dėl to, kad jaučiuosi sušiktai bloga mama. Po beveik pusantru metų sėdėjimo namie ( nėštumas buvo komplikuotas ir vaikui dabar 6mėn., tai tiek praktiškai niekur nosies nekišau) nusprendžiau išvaryti į koncertą. Mažylę pirma kart paliksim seneliams ( vyro tėvams, pati tėvų neturiu). Su Uošviais sutariam be galo gerai, mažylę myli be galo, jokios problemos atrodo. Bet tiek užgraužė, kažkas viduj, kad kas aš per motina, jei palieku vaiką dėl koncerto? Nejau koncertas svarbiau už vaiką? Myliu juk savo vaika tai kaip aš taip? Bet ir tuo pačiu, pavargau, labai pavargau noriu trumpam pabėgti, atitrūkti, atsigausti, užsikrauti naujos energijos.... pasakykit man kaip nusiraminti? Ar tikrai aš šūdina mama? O gal niekur nevažiuoti, viską atšaukt ir būt su mažyle?
Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:
Panašu į nesaugų prieraišumą. Neparašyta, kodėl neturite tėvelių. Jei pati buvote vienu ar kitu būdu palikta, gali būti, kad "palikti vaiką", kad ir trumpam, jums nesąmoningai asocijuojasi su asmenine trauma. Kalbant bendrai, po ilgo buvimo kartu tikrai sunku su vaikeliu išsiskirti, ypač pirmą kartą. Dažniausiai būna baisu prieš išeinant, bet vėliau įtampa atslūgsta. Svarstote, ar dėl to būsite bloga mama, paklausiu taip - iš ko jūs duosite, jei pati iš niekur nepasipildysite? Ar kada pagalvojote, kad mama nuolat būdama šalia vaiko ne tik daug duoda, bet ir šį tą iš jo gali atimti, pavyzdžiui galimybę jam kurti ryšį su kitais žmonėmis, galimybę mokytis įveikti vienatvę, nuobodulį, galimybę ugdyti kūrybiškumą susigalvojant ką veikti kai mamos nėra šalia ir t.t.. Visgi, nors dauguma galbūt linkės "būtinai eiti į koncertą", aš sakyčiau elkitės taip, kaip jums mažiau skaudės. Taip, jūsų mintys, kad esate bloga mama yra neracionalios ir taip, prasiblaškyti būtų gerai, bet jei manote, kad patirsite daugiau skausmo, nei malonumo, visgi rinkitės save.