23:30 - 2022 buvo visiškas š, realiai kaip ir 2020 ir 2021. Viliuosi gerų 2023 ir būt gyvai. Visas gruodis buvo juodas, nedaug iki savižudybės bet bijojau tik to, kad nepavyks mirt ir atsibusiu pragare. Vaiką auginu viena. Paskaitau kitų moterų išgyvenimus… vyras nuostabus namą turiu bet man to negana, arba kad moteris neišsilaksčius. Tas dar labiau varo į neviltį, kartais nupurto nes nesuprantu kaip galima nematyt to ką turi aplink? Supranti, kad vyras nuostabus bet to negana? C’mon. Mano antra pusė cheatino ant manęs vaikui gimus, iki šiol bendrauja su ta moterim (irgi vieniša mama tačiau nenuobodžiauja, vyrai pas ją į namus eina kas nakt(vaikas kitam kambaryje miega, lova traška besi****sant)). Nenoriu lygtin savo gyvenimo su kitų, nes taip ir išprotėti galima. Bet labai žemyn traukia tai, kiek girdžiu nusiskundimų iš kitų, nėr pinigų nėr to nėr ano, man niekas nepadeda ir tt. Darosi apmaudu nes tokia esu aš, o tie kas man skundžiasi gyvena tėvų dovanotame bute, mašinos naujausios iš salono, darbai yra, išlaidų minimum. Apart to, kad finansiškai viską nesu aš, kiekviena vaiko liga irgi ant manęs, visos adaptacijos ir tt. Tada užsidarau savyje ir atstumiu visus nes tiesiog tos problemos nepakeliamos…
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Miela Mama,
Tikrai nėra paprasta pakomentuoti Jūsų laišką. Klausimų daugiau, nei atsakymų. Pabandysiu juos iškelti, o Jums tikiuosi tai bus šaltinis pamąstymui apie save.
2020, 2021, 2022 metai – daugiau nei pakankamai ilgas laiko tarpas, kuomet nemalonios, ilgai trunkančios emocijos pradėjo sekinti. Kalbate apie neviltį, tačiau ar kada nors susimąstėte, kad po neviltimi labai dažnai slepiasi baimė? Hipotezė: bijojote, kad prabusite, jei visgi bandysite pakelti prieš save ranką, bet galbūt iš tiesų bijojote tos tikrosios mirties, nes savižudiškos mintys ir ketinimai – tai nėra noras mirti, tai pagalbos šauksmas, kai žmogus netveria gyvenimo. Toks elgesys išduoda didelį pyktį: sutuoktiniui, neištikimybei, aplinkai, kurie „gerai gyvena, bet skundžiasi“ ir pykčiui ant pačios atsakomybės, kurią viena turite nešti. Ir ta pykčio išdava būtent ir virsta saviagresijos forma, kuri retai kada būna konstruktyvi, nes stresoriaus šaltinis – frustracija dėl psichologinio neįgyvendinto poreikio/-ių. O mes absoliučiai visi turime poreikių, kurie turėtų būti įgyvendinti tam, kad būtumėm ramūs ir gyventumėm harmonijoje. O kas yra Jūsų neįgyvendinti poreikiai? – Tik Jūs viena giliai širdyje žinote. Sakote, kad „nenorite lyginti, <....> bet .. lyginu (jau mano pačios įterptas žodis/interpretacija), nes visa tai traukia mane žemyn. Lyginu tuos „laimingus“ su savo pykčiu. Be galo skaudi tema besitęsianti vyro išdavystė – depresyvios mintys ir pojūčiai „užsidarau savyje“ ir „visus atstumiu“. Tokiu atveju psicholgjja depresiją traktuoja kaip reakciją į prarastą žmogų. Žmogus gali būti ir nemiręs, bet jis gali būti prarastas kaip meilės, saugumo ir ramybės šaltinis/objektas. Ir, čia vienas kertinių dalykų, kurį galbūt įžvelgiu, kaip gebate tvarkytis su visomis šiomis nekonstruktyviomis būsenomis, kuris yra „peilis“ Jūsų psichologinei sveikatai. Ir jau net nekalbu apie tai, kaip vidinių konfliktų atomazgoje saviagresija nugali. Jei vidiniams konfliktams sugebėtumėte duoti vardus ir juos išsispręsti pati su savimi, atsirastų realus noras nebelyginti savęs su kitais ir džiaugtis tuo, ką turite čia ir dabar: t.y. save Motinos rolėje ir vaiką – Jūsų paties tęsinį. Užsiduokite sau klausimą, koks būtų vaiko psichologinis žemėlapis, jeigu jį paliktumėte? – siūlau pagalvoti apie tai, jog reikėtų pabandyti keisti požiūrį į savo vidinius išgyvenimus, kokie jie ir iš kur jie atsirado. Kokios yra Jūsų fantazijos apie gyvenimą ir realus Jūsų gyvenimas. Kurie taškai nesutampa? – be galo jautri tema, kurioje galima tik parodyti absoliučią empatiją Jums ir Jūsų būsenoms ir pasakyti, kad vidiniai konfliktai, kai jie yra įvardyjami, jie tikrai yra sprendžiami.