Nežinau kas vyksta, nežinau kodėl manyje tiek daug meilės ir tuo pačiu neapykantos vaikams. Aš nebegaliu su jais leisti laiko, nuo ryto iki vakaro tiesiog bandau praleist dieną, kad tik nereiktų su jais būti ar užsiimti, nuolat esu pikta.
Pradėjo širdį permušinėti, nes nuolatinis stresas... esu prisitvenkusi kūrybos, bet per juos negaliu nei lašelio jos išleisti, negaliu gyventi, jie mane dusina, skandina. Ir tuo pačiu ištisai jaudinuosi dėl jų, kad tik viskas jiems būtų gerai, lyg nepajėgčiau gyventi dabartyje... kas darosi??? Kaip sau padėti????
Išpažintį komentuoja psichologė - psichoterapeutė Sigita Pūrienė:
Labas,
Jaučiu, kokia pasimetusi dabar esi. Motinytėje jausmai dažnai labai dvilypiai – kaip ir sakai, kad tavyje ir meilė, ir neapykanta. Tikrai taip būna. Ir norime būti kartu, ir glausti vaiką prie širdies, bet tuo pačiu jaučiame tarsi trūksta laisvės kaip oro ir norisi bėgti laukais. Vaikai ištraukia iš mūsų ne tik visą sukauptą meilę, bet ir šešėlius. Nors norėtume būti tik meile spinduliuojančios mamos fėjos, bet kartais virstame raganomis. Gal tos raganos pasakose tiesiog pavargusios mamos?
Kartais galime išsigąsti pajautę tokį jausmų spektrą. Bet čia kaip perki vieną, kitą gauni nemokamai. Tas jausmų dvilypumas normalu. Kai klausi, kas su tavimi darosi, pasakysiu paprastai, nepatenkini savo poreikių. Sveika motinystė nuo disfunkcinės skiriasi tuo, kad sveikos motinystės atveju, patenkini vaiko poreikius, atidedi savo poreikius, o tada suplanuoji, kada patenkinsi savo ir juos patenkini.
Disfunkcinės motinystės atveju, savi poreikiai taip ir lieka tūnoti kamputyje. Man kvepia tuo, kad tu galvodama apie savo poreikius sakai ,,ai vėliau“. Ir tas vėliau neateina. Ir kaupiasi tie atodūsiai ir prasiveržia neapykanta savo vaikams.
Iš to, ką rašai apie kūrybos trūkumą, jaučiu, kad tavo savirealizacijos ir autonomijos poreikiai miega žiemos miegu – seniai nepatenkinti. Iš čia ir atsiranda pyktis. Bet juk negalima pykti ant vaikų? Juk pati jų prisigimdei? Ar ne taip sako tavo vidinis kritikas? Taip? Tai jaustis įvairius jausmus visiška norma, bet jei jau tai trukdo gyventi, turime imtis veiksmų. Pasakysiu nuoširdžiai, stebuklų nebus, čia ne pasaka.
Tavo nepatenkinti poreikiai ir toliau lys į dienos šviesą pykčio ir vengimo būti su vaikais pavidalu. Todėl, jei nenori taip jaustis, turėsi imtis veiksmų: ieškoti pagalbos su vaikų priežiūra ir patenkinti savo kūrybos poreikį. Gali būti pikta mama su vaikais būnanti visada, arba ramesnė mama, su vaikais būnanti mažiau. Ką renkiesi? Linkiu prisiimti atsakomybę už savo savijautą, ištrūkti iš pykčio rato ir išlaisvinti savo kūrybinį potencialą.