Dažnai tenka girdėti moterų nusiskundimus apie savo anytas, kaip jos ten kišasi į asmeninius gyvenimus, aiškina kaip maitinti vaikus, juos prižiūrėti ir pan. (esu ypač laiminga turėdama pakankamai sąmoningą anytą). Liūdna dėl tokių toksiškų santykių, bet dar liūdniau yra kai tas toksiškas santykis yra su savo pačios mama. Maniškė yra visiška narcizė, o ir dar alkoholio mėgstanti pakankamai dažnai pavartoti. Visą gyvenimą turėjome pakankamai komplikuotus santykius, nors jos akimis viskas žinoma nuostabu. Ribas brėžt ilgainiui išmokau, atrodo apsistačiau save jau pakankamai tvirtomis saugumo sienomis, bet su kai kur pravirais "galimybių langais", kad tęsti bent kažkokį bendravimą, kad pažintų savo anūkus (kuriuos tikrai dievina). Na ir ateina šiandien vyras, matau susinervinęs ir sako "Žinai, ką tik kalbėjau su savo mama ir ilgokai jau norėjau tau pasakyti, bet vis nedrįsau, nes tai laukeisi, tai maitinai, bet nebegaliu to ilgiau nešiotis savyje. Tavo mama jai eilinį prirašė visokių nebūtų dalykų, apipylė purvais, mane ten irgi pripaišė, koks neva aš blogas vyras, nieko tau nepadedu, šeimos finansus prikišo ir pan. Ir žinok tai pasikartojantis dalykas, ji pakankamai dažnai būdama neblaivi rašo mano mamai visokias sunkiai sveiku protu suprantamas žeidžiančias žinutes". Ir ne, tai nebuvo netikėta man. Ir ne, vyras nenorėjo šios atsakomybės užkrauti man, kad neva tvarkykis su savo motina., kartu tai spręsim Tai tiesiog situacija, kurios nežinau kaip spręsti, nes aš jos negaliu pakeisti, bet ji kenkėjiškai gadina mano gyvenimą, mano santykius su kitais, nes pati yra pikta ant savo gyvenimo, koks jis jai susiklostė ir tuo pačiu jaučiasi vis dar turinti galios kažką "tvarkyti" manajame. Taip nuo to pavargau, taip pavargau nuo jos, to įkyrumo, to pastovaus noro, kad aš ja pasirūpinčiau, versdama mane pastoviai jaustis jai dėl kažko skolinga arba atsakinga už jos gyvenimą. Aš nesu atsakinga. Bandau ieškoti savyje atsakymų, kaip ir kokią ribą nubrėžti čia, kad ji tiesiog nuo manęs atsipistų. Ačiū už dėmesį, lengviau išsiliejus. Ir kaip toje knygoje "Mamos nemokančios mylėti" rašo, kad mitas yra, jog KIEKVIENA mama myli savo vaiką. Nes jei čia mano mamos tokia meilė, tai naxuj.
Išpažintį komentuoja psichologė Romena Kačinienė:
Taip, jūs nesate atsakinga už savo mamos elgesį, bet matyt būtent taip ir jaučiatės, jei šia tema diskutuojame. Jūs išties negalite kontroliuoti kaip ji bendrauja su kitais žmonėmis, vyro mama turi pati atrasti savo santykį su ja ir išmokti brėžti savo ribas. Jei dėl mamos elgesio jaučiatės nesmagiai, galima su anyta atvirai pasikalbėti; ne atsiprašyti ar teisintis, nes jūs nieko blogo nepadarėte, bet pasidalinti savo jausmais, atsiriboti nuo mamos elgesio ir interpretacijų. Sakote, kad stengiatės brėžti ribas su mama, bet jei mintyse ir jausmuose vyrauja chaosas, jūsų ribos ne iki galo veiksmingos. Viena iš dažniausiai daromų klaidų - liepiate kitam kažko nedaryti, pvz.: "nedrįsk daugiau rašyti anytai". Tai ne riba, šitaip sakydama darote tą patį, ką ir ji - įsakinėjate ir kontroliuojate kito gyvenimą. Be to, fizinės ribos nelygu psichologinės. Kai nemokame atsiriboti psichologiškai, bandome atsitraukti fiziškai. Kurį laiką tai tikrai gelbėja - nematau vadinasi ramu, bet nuo savęs pabėgti vistiek nepavyksta. Tik tada, kai dalykai išsprendžiami viduje, ir fizinis atstumas nebe toks svarbus, ir į destruktyvų elgesį mažiau reaguojame. Aš esu aš, ji yra ji ir tegyvena kaip nori.