Man negerai. Bet negaliu įvardinti kodėl.
Mano 1.5 m. vaikas mane veda iš proto. Ant tiek, kad nebenoriu daugiau turėt vaikų ir net kartais pagalvoju kokio velnio aš iš viso stengiausi turėti nors vieną (užtrukom plius keli persileidimai). Jis toks lauktas ir norėtas, o tokios mintys peržengia net visas mom guilt ribas. Tas psichologinis nuovargis yra baisiau už nukramtytus papus ir bemieges naktis. Blecha, aš tokia racionali, stresui atspari moteris, karjerą darau kaip patyręs medkirtys skelia malką, o ant kelių parklupdė mažas vaikas. Skaitau literatūrą, praejau kognityvinės terapijos kursą, o tas savo gyvenimo nekentimo jausmas tik plečiasi. Neturiu kam pasipasakot nebijodama teisimo. Vyras priims mano jausmą asmeniškai, o ir jam pačiam ryškiai nelengva. Draugėms negaliu sakyt, nes na...jų patirtis kitokia. Ir vėl aš balta varna.
Bandžiau ieškot paguodos pas tėvus, tai mol džiaukis, kad turit pampersus ir nereikia skalbti vystyklų naktimis kitai dienai. Wtf? Taip net piktdžiugiškai, maždaug "o ko tu tikėjaisi" ir "dabar tikriausiai jau po truputį pradedi suprasti, kodėl mes tavim taip rūpinomės?". Ką, blet? Psichologinis smurtas, kurio pasekmes jau metų metus bandau švelninti buvo jūsų rūpestis? Gimus savam vaikui supratau, kad manęs mano tėvai nemylėjo. Nemokėjo mylėt. Geras vaikas turėjo būti tylus. Gal todėl dabar kiekvienas mano vaiko sušukimas man duria - aš bloga mama, nes gerų tėvų vaikai yra ramūs ir tylūs.
Žodžiu. Nelaukiu savo tėvų senatvės, nes nenoriu jų prižiūrėti. Jie to nenusipelnė. Bet tuo pačiu jaučiuosi kalta ir ieškau pasiteisinimų, kad jie tiesiog nežinojo kaip galima būti geresniais žmonėmis. Aš pavargau.
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Sveiki,
Rašote, kad negerai, bet negalite įvardinti – kodėl. Bet tuo pačiu Jūsų istorijoje galima galbūt būtų atsakyti į šį klausimą: „psichologinis nuovargis yra baisiau už nukramtytus papus“, „savo gyvenimo nekentimo jausmas tik plečiasi ( labai geras klausimas: o nuo kokio amžiaus pradėjote jau pasąmonėje nekęsti savo gyvenimo?), „tėvų psichologinis smurtas (galbūt jau tuomet gyvenimas buvo neapkenčiamas, ten visa ko pradžia?), „aš pavargau“. Atrodo, kad esate ilgame, galbūt nuo pačios vaikystės psichologiniame strese.
Ir esate dvi Jūs: ta išorinė Jūs - kuri yra racionali, stresui atspari moteris ir ta, kuri nėra susitvarkiusi su savo šeimyniniais scenarijais, kurie nori – nenori, pasąmoningai kartojasi vėl, t.y. motinos – vaiko pavidale. O ką apie tai sako psichologija? Po vidiniu gėdos ir kalės, nepakankamumo, silpnumo, menkumo jausmais arba baime taip pasijusti vėl (taip, kaip tėvų „dėka“ jautėtės vaikystėje), išorėje kompensuojasi „visagalės medkirtės“ įvaizdžiu. Labai abstrakčiai tariant, kai vaikas yra išnaudojamas kaip narcizinių tėvų priedėlis „geras vaikas turi būti tylus“, t.y. vaikai, gaunantys patvirtinimą, kad jie labai vertinami, tačiau tik tol, kol atlieka tam tikrą vaidmenį, išgyvena nerimą, kad atsiskleidus jų tikriesiems jausmams, ypač priešiškiems ir egoistiškiems, jie neišvengtų atstūmimo ir pažeminimo. Psichoanalitikai tai vadina „netikrąją savastimi“ – demonstravimą tik tos dalies, kuri atrodo priimtina: „negaliu kam pasipasakoti nebijodama teisimo“ labai aiškiai pasakote Jūs.
„Gimus savam vaikui supratau, kad manęs mano tėvai nemylėjo. Nemokėjo mylėt“, interpretacija: ir tai mane parklupdė ant kelių. Ar nesijaučiate, kad turite du vaikus: savo vidinį vaiką, kuris yra labai nuskriaustas ir kuris konkuruoja dabar su vaiku, kuris gimė? Dėmesio reikia vienodai abiem, o mama išmokė nuslopinti savo pačios savastį. Gera Mama esate jau vien todėl, kad šalia Jūsų vaikas gali sau leisti būti visoks ir mokytis, kas yra tikros emocijos. Ir mes visos Jumis labai didžiuojamės.