Einu iš proto. Esu muštas vaikas. Daug, ilgai, baustas grubiai. Net paauglė būdama buvau mušama. Ir kaip blet suvaldyt dabar savo mintis ir kūno reakcijas, kai esi mama? Man, kai viduj šūdas, sunku leisti prisiglausti, prisiliesti - noriu visus laikyt per ištiestos rankos atstumą. Kaip su kūdikiu daryt? Mažulė glaudžiasi, zirzia, verkia, lipa, rėkia, o man viskas, kas viduj, yra “blet, palikit mane ramybėj, nelieskit, NELIESKIT!” Dabar dantų dygimo etapas, kanda daug, skaudžiai, visur - kartais net bijau žindyti. Bandau sakyti “nekąsk mamai”, “negalima”, griežtai “ne!” Kas išeina? Kad rėkiu ant savo vaiko NE NE NE NE NE! Kad grubiai nustumiu. Kad atsitraukiu, atšoku, sakau “mamai skauda, nekąsk”, o viduj tramdau bekylančią ranką duot atgal. Kaip tą monstrą viduj suvaldyt? Gal koks nors terapeutas yra dirbantis su muštom mamom?
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Jūsų istoriją padalinau į 2 dalis:
IKI tapimo mama ir PO tapimo mama. Pakalbėkime pradžioje kas nutiko IKI: Jei buvote terorizuojama savo paties namuose – vietoje, kuri privalėjo būti saugi... Žmonės, vaikystėje patyrę smurtą, visą savo gyvenimą praleidžia klausdami: „kas su manimi negerai?“ Tačiau, reikiamas atsakymas ateis tik tada, kai paklausite: „Kas man nutiko?“ Labai svarbus momentas, kad tokiais atvejais žmogus nėra atsakingas už savo skausmą, bet yra atsakingas už gijimą. Pagalvokime, kaip toks vaikas galėjo būti išmokytas gyventi, jei gyveno rėžimu „kovok arba bėk“. Jeigu tam , kad išgyventų, vaikui reikėjo manipuliuoti kitais, slėptis, ar būti pernelyg geru/agresyviu, kad niekas prie jo nelįstų. Tokia varginanti būsena, deja, tęsis ir vaikui suaugus. Emocijos, patirtos smurto metu, yra labai stipriai paveiktos. Tokie prisiminimai yra gyvi ir kupini jutiminių detalių: prisiminimai fiksuoja visas nežodines užuominas, pojūčius, kylančius iš patirties (vaizdus, garsus, kvapus, skonius, prisilietimus). Kiek tos pačios rankos, kaip pasąmoninė simbolika, Jums tiek daug reiškia: „visus nuo savęs laikote per ištiestos rankos atstumą“, „viduj tramdau bekylančią ranką duoti atgal“ „mažulė glaudžiasi (rankytėmis juk), o prašau manęs neliesti (rankomis). Kai artimųjų rankos, kurios turėjo Jus globoti ir apsaugoti, tapo įrankiu smurtui.
Ir kas nutinka Jums tapus mama?
Ar kada susimąstėte, kad dar vienas, sužalotas vaikas, gyvena Jumyse? Ir, kad dabar turite pasirūpinti ne tik savo Mažyle (kaip visgi gražiai ją vadinate) bet ir kita Mažyle jūsų viduje – savim pačia. Tai ne monstras, tai - išsigandusi bejėgė mergaitė, kuri į kiekvieną fizinį/dvasinį skausmą išmokyta reaguoti agresija. Ir į šiuos visus klausimus taip, reikėtų atsakyti su terapeuto pagalba. Žmogus pats vienas negali įsivertinti tikros savo istorijos. Užduokite sau klausimą: kas šiandien dienai svarbiau tuomet: ar motinos pienas, kuris yra pripildytas vien blogomis emocijomis ir agresija, ar tuomet mišinukas ir rami Mamos būsena?
Pabaigai, norėčiau patikslinti Jūsų klausimą: terapeutas reikalingas ne darbui su mušta Mama, o su didele vaikystės nepergyventa trauma ir visomis jos pasekmėmis, kuri diena iš dienos Jums trukdo funkcionuoti ne tik Motinystėje, bet ir kasdieninėse situacijose.