Pavargau būti mama ir namų personalu.
Namuose viską darau, indai, maistas, švara, šiukšlių nešimas, ėjimas į lauką su vaiku or etc. 1,5m jau tas pats, na nes mažylei tiek. Iš to laiko, gal 5 kartus buvo laiko skirta sau, tai 3 kartus grupinės treniruotės po 1h, o kiti du tiesiog išėjimas pasivaikščioti ir apsipirkti.
Kai kalbu su draugu, kad aš irgi pavargstu, kad norisi vienai pabūt ar su drauge kavos atsigert, tai jo pasakymas buvo, aš uždirbu mums pinigus ir man reikia labiau pailsėti. Užsip*sau būt namie, kitam mieste, kur nei vienos mano draugės, nei mamos, nei tėčio, nieko. Pasiilgau fizinio kontakto su žmonėmis. Naujų pažinčių nenoriu, esu gan uždaro būdo, o ir mamystė sukniso smegeninę taip, kad bijau kažkieno pamokymo dėl auklėjimo, maitinimo ar vaiko rengimo. Vos tik apsiverkiu namie, draugo klausimai, ko vėl trūksta, ko pykti, kas netinka?
Nenoriu nieko sakyt, nes kai bandau paaiškinti savo jausmus ir savijautą, gaunu tik pamokslus ir moralus. Imu galvoti ar aplamai noriu būti su šiuo žmogum, kai viską reikia vienai daryt, vos paprašai, kad nuvežtų apsipirkti, iškart kiek kuro susinaudos, išlaidos, ilgai užsibūnam pardei, jam norisi poilsio namie. O kai tik savaitgalis, tai jis išvažiuoja savais keliais, atsipalaiduot, papramogaut.. kelintas kartas sako reikia neišlaidauti, o pats grįžta nusipirkęs naują išmanų laikrodį, kompą, fotoaparatą, rūbai, batai.. kai tuo tarpu aš stengiuos sumokėti komunalinius, apipirkti vaiką, o visi mano pirkiniai pasitinkami klausimu, ar to reikėjo?
Nenoriu būti, nenoriu bučiuoti, nenoriu apkabinti, nenoriu mylėtis, tai man nereikia jokio malonumo, nei švelnumo, nei dar kažko. Pavargau ir tiesiog noriu prisigert. Kai pasakiau vieną kartą tai, jo atsakymas buvo: žiūriu pas tave vis dar yra alkoholiko gyslelė ( taip, prieš nėštumą megdavau pasitusint, išgert, bet nebuvau prasigerus, smigus lauke, netekus darbo dėl to ar dar kas, tiesiog mano mama alkoholikė, tai jam atrodo, kad ir aš tokia) Nebeturiu jėgų niekam, apart namų tvarkymui, maisto ruošimui ir vaikui. Apie savęs prisižiūrėjimą neber kalbos, neturiu tam jėgų, nemyliu savęs, nenoriu savęs. Nieko nenoriu ir nebesuprantu, čia pervargimas, depresija ar kažkoks išpizdėjimas? Tiesiog noriu išeit iš namų ir negrįžt.
Išpažintį komentuoja psichologė Dovilė Barkutė:
Nesu santykių ekspertė. Negaliu atsakyti, kodėl Jūsų vyras elgiasi taip, kaip elgiasi. Labiau gilinuosi į konkretaus žmogaus asmeninį gyvenimo žemėlapį - ten ir ieškau atsakymų į man kylančius klausimus, kaip nutiko, kad šiandien žmogus susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais, problemomis.
Išpažintyje pamačiau labai svarbų sakinį, kuris mano galva, pasirodė esminis: „Nenoriu nieko sakyt, nes kai bandau paaiškinti savo jausmus ir savijautą, gaunu tik pamokslus ir moralus“, „nebeturiu jėgų mylėti save“, „nenoriu savęs“. Tad, jei būtumėte išgirsta ir suprasta, nebūtų ir šio komentaro.
Miela Mama, yra normalu jausti ne tik džiaugsmą, meilę ir kitus gerus jausmus, bet taip pat ir pyktį, vienišumą, baimę. Ar čia išpizdėjimas (kaip kad rašote), tai mano atsakymas būtų – NE, čia Jūsų jausmai ir būsenos, kurios turi būti suprastos ir išgirstos. Vyras šiuo atveju nėra panašus į tą suprantantį ir užjaučiantį, o banali frazė „žmogus pradeda sveikti nuo to momento, kai pasijunta išklausytas ir išgirstas“ – labai teisinga ir ji pasitvirtina, nes rašote, kaip esate išsiilgusi kontakto su žmonėmis. „Padėkime“ vyrą į šalį. Palikime skalbinius, indus, maistą, vaiko priežiūrą. Kas lieka? – Liekate Jūs. Viena. Neišgirtsa, nesuprasta. Susvetimėjusi. Pavargusi. Pasiilgusi draugų ir bendravimo.
Kiekvienas žmogus yra sociali būtybė ir jam bendravimas yra būtinas. Iš to ir kyla noras prisigerti – alkoholis, lyg tas gerasis draugas, kuris visada šalia, pasiruošęs padėti 24/7. Bet stop. Alkoholis šiuo atveju – tai tuštumos jausmas. Ir manau apie tai eina šneka. Todėl čia norėtųsi stabtelti ir užduotį vieną pagrindinių klausimų terapijoje: „papasakokite apie savo vaikystę“.
Man kyla klausimas: kodėl taip nuvertinate savo poreikius? Koks visgi Jūsų vidinis vaikas? Jei sakote, kad Jūsų Mama turi problemų su alkoholiu (o po visu šituo esu įsitikinusi, kiek visko daug slepiasi,) ar buvote tinkamai mylėtas vaikas, kuris supranta, kad ir jis yra vertas meilės, dėmesio, džiaugsmo ir kad viso to norėti yra normalu? Kad poreikiai yra normalu? Kokius jausmus esate užslėpusi? – genialumas slypi paprastume: kaip „nenoriu savęs“ paversti „noriu savęs!!!“.
Būtent nuo šios užduoties ir turėtumėte pradėti. Nuoširdžiai Jums to ir linkiu – drąsiai atsisukti į save ir nebijoti reikalauti to, ko reikia absoliučiai kiekvienam žmogui – bazinių emocinių poreikių, kurie turi būti įgyvendinti.